Viskas priklauso nuo indo dydžio.
Kartą nelaimingas jaunuolis atėjo pas savo seną mokytoją, norėdamas rasti atsakymą, kodėl gi jo gyvenimas toks liūdnas. Senasis mokytojas liepė jaunuoliui į stiklinę vandens suberti žiupsnelį druskos ir vandenį išgerti.
„Na kaip, skanu?“, — paklausė mokytojas.
„Siaubinga“, — išspjovęs vandenį, pasakė mokinys.
Mokytojas nusišypsojo, tada paprašė jaunuolio paimti dar vieną žiupsnelį druskos ir įmesti jį į ežerą. Abu ėjo tylėdami iki ežero, kur mokinys įmetė žiupsnelį druskos.
„Dabar atsigerk iš ežero“, — pasakė mokytojas.
Kai vanduo tekėjo jaunuolio veidu, mokytojas paklausė: „Na kaip, skanu?“
„Neblogai!“, — atsakė mokinys.
„Tu jautei druską?“, — paklausę mokytojas.
„Ne“, — atsakė jaunuolis.
Mokytojas atsisėdo šalia šio neramaus jaunuolio, paėmė jo rankas ir pasakė:
„Gyvenimo skausmas – tikra druska, nei daugiau, nei mažiau. Skausmo kiekis gyvenime yra nekintamas. Bet skausmo kiekis, kurį mes jaučiame, priklauso nuo indo dydžio, į kurį mes jį patalpinam. Todėl, kai jūs kenčiate nuo skausmo, vienintelis dalykas, ką jūs galite padaryti, tai apdidinti skausmo pajautimo jausmą. Nebūkite stikline, tapkite ežeru.“
