Avalynės parduotuvėje nuolaidos.
Sutuoktinių pora išsirinko praktiškus batus. Jie atvyko iš kaimo. Vyrui išmokėjo atlyginimą, dar jie pasitaupė, ir štai – renkasi. Ką nors praktiško, ilgai nesusidėvinčio, nebrangaus. Jie jau nelabai jauni, vyras žilas ir su pilvuku, vėjo nugairintu raudonu veidu. Na ir žmona panaši į vyrą, kaip dažnai nutinka.
Ji matuojasi aulinius, sakydama, kad svarbiausia – praktiškumas. Ir kad nebrangu būtų. Kad ir Vitalijui nupirktų batus. Kad užtektų, reiškia. Ir matuojasi taip įsigilinusi, neskubėdama, išsirenka pigiausius ir stipriausius.
O vitrinoje už stiklo stovėjo kaubojiški aulinukai. Tokie blizgantys, su akmenėliais, kniedėmis ir sagtelėmis. Su įkypai nukirstais kulnais. Vyriški kaubojiški batai. Kinų ar turkų gamybos – aš nežinai, bet labai ištaigingi. Ir labai brangūs!
Ir žilas vyras tiesiog prilipo prie tos vitrinos. Žmona jam liepia batus rinktis, o jis neatlimpa nuo vitrinos. Akys sublizgo, ranka paglostė vitriną. Ir jau eis prie lentynų su avalyne, kur nuolaidos, bet ir vėl prie vitrinos sugrįžo. O žmona vis apie praktiškumą tvirtina. Ir apie purvą. Ir ledą. Ir apie pinigus…
Bet ji pakėlė galvą ir taip pat pamatė, kur Vitalijus žiuri. Ji priėjo. Ir jie abu ėmė žiūrėti į tuos spindinčius kaubojiškus batus. Ir Vitalijus kimiu balsu pasakė, kad tai pakankamai praktiški batai. Jis tai kaip pavyzdį sako, ne tam, kad pirktų. Jis dar neišprotėjo.
Bet praktiškumas akivaizdus: įkypą kulną lengva įstatyti į balnakilpę, kai sėdi ant arklio. O aukštas aulas saugo nuo barškuolės įkandimo. Ir tokie batai metų metus tarnavo kaubojams. Kaubojai juos perduodavo iš tėvo sūnui, tokie štai praktiški buvo tie batai. Ir prie jų dar pridedami pentinai, kad arklys geriau bėgtų, va čia, virš kulno.
Ir man taip liūdna pasidarė, nes tam Vitalijui metų tiek kiek ir man . ir, vadinasi, jis visai neseniai buvo berniukas. Ir jis turėjo plastmasinius indėnus ir kaubojus.
O gal ir neturėjo. Kiti berniukai turėjo, o jis svajojo. Gyvenimas taip greit praeina; ne taip jau daug tų batų sudėvėjo, jei jau paskaičiavus. Ir viską visada reikia skaičiuoti. Ir taupyti. Ir rinktis tik tai, kas praktiška…
Žmona ryžtingai pakvietė pardavėją ir paprašė duoti tuos batus pasimatuoti. Kad įsitikintų, kad jie tikrai praktiški. Vitalijus atsisakinėjo, kažką bambėjo, ranka mosavo.
Batai buvo kaip nulieti. Kaip Vitalijui siūti. Nors juokingai atrodė, bet vis tiek ištaigingai! Ir žmona liepė juos supakuoti. Pinigų užteks! Jai kol kas nereikia naujų batų, toks purvas kaime!
Ir iš parduotuvės jie išėjo visiškai laimingi, krepšeliu nešini. Nors Vitalijus ir bambėjo, atseit, reikėjo tau nusipirkti batus…Kam man? Aš apsieičiau. Nors tai labai praktiški batai, Liusia! Jų taip paprastai nesudėvėsi! Ir, išėję iš parduotuvės, jie stipriai apsikabino. Ir krepšelis visai nesutrukdė jų apsikabinimui…
