Kartą vidutinio amžiaus moteris paklausė Visatos, ar toji nieko prieš, jei moteris pakeis darbą.
– Keisk į sveikatą,- atsakė Visata.
– O nieko, jei aš ten daugiau uždirbsiu?
– Dėl dievo, tikrai nieko tokio.
– Neįsižeisi?
– Kodėl turėčiau?
Moteris padvejojo.
– O labradorą galima įsigyti?
– Prašau. Ir katiną tuo pačiu.
Moteris sutriko dar labiau. Rodos, pokalbis vystėsi ne taip, kaip ji tikėjosi.
– O jei aš išvis nustosiu dirbti samdoma darbuotoja ir pradėsiu dirbti „ant savęs“?
– Pirmyn. Štai tavo kaimynė jau seniai sau dirba.
– O jei pasistatysiu sodybą?
– Statyk.
– Su dideliu sklypu? Kad būtų obelų sodas ir gervuogių?
– Kodėl gi ne. Prie kompanijos galima ir vyšnias auginti.
Moteris truputį pablyško.
– Kas, jei aš pradėsiu bėgioti?
– Pradėk.
– O į jogą?
– Eik.
– O aš dar norėjau išmokti piešti…
– Mokykis.
– O dainuoti?
– Dainuok.
Moteris žengė žingsnį atgal, trūkčiojančiai įkvėpė ir nusivylusiu balsu išrėkė:
– Na o jei aš išvis sugalvosiu iš čia išvažiuoti, kas tada?
– Tada turbūt išvažiuosi, – pasakė Visata.
Moteris atrodė apstulbusi. Ji be tikslo dairėsi aplink ir vyniojo aplink pirštą plaukų sruogą.
– Sakyk man, – ištarė ji po pauzės. – Bet kodėl tu anksčiau nieko man neleidai?
Dabar Visata atrodė apstulbusi.
– Aš? Puiku, brangioji. Tu pati sau pusę gyvenimo nieko neleidai, o dabar kaltini mane.
