Jos persimetė keistais žodžiais…
Mergina jau turėjo išskristi, todėl jos apsikabino, ir mama pasakė:
– Aš myliu tave, ir linkiu tau PAKANKAMAI.
Duktė atsakė:
– Mama, tavo meilė – tai viskas, ko man reikėjo. Aš taip pat linkiu tau PAKANKAMAI, mama.
Jos pasibučiavo, ir mergina išėjo.
Vėliau motina priėjo prie lango, šalia kurio sėdėjau aš. Pastebėjau, kad ji tuoj pradės verkti, bet aš nusprendžiau neįsikišti į jos asmeninį gyvenimą. Tačiau ji pirma kreipėsi į mane:
– Ar jums kada nors teko atsisveikinti su kuo nors, žinant, kad tai visam laikui?
– Taip, – atsakiau aš. – Atleiskite už klausimą, bet kodėl jūs atsisveikinote visam laikui?
– Aš jau sena, o ji gyvena labai toli. Manau, kad kitą kartą ji atskris tik į mano laidotuves, – atsakė moteris.
Man reikėjo šiek tiek laiko, kad galėčiau „suvirškinti“ šį skausmingą pareiškimą. Po to aš paklausiau:
– Atsisveikindama, jūs pasakėte: „Aš linkiu tau pakankamai“. Ar galiu sužinoti, ką tai reiškia?
Ji pradėjo šypsotis.
– Mūsų šeimoje šis palinkėjimas tapo tradicija. Jis perduodamas iš kartos į kartą. Mano tėvai taip pastoviai linkėjo savo draugams ir artimiesiems.
Ji nutilo ir susimastė, o po to plačiai nusišypsojo.
– Kada mes sakome: „Aš linkiu tau pakankamai“, mes turime omenyje:
Aš linkiu tau pakankamai šviesos, kad tavo gyvenimas būtų šviesus.
Aš linkiu tau pakankamai lietingų dienų, kad tu labiau vertintum saulėtas dienas.
Aš linkiu tau pakankamai laimės, kad žydėtų tavo siela.
Aš linkiu tau pakankamai skausmo, kad tu galėtum pajausti net pačius mažiausius skausmus.
Aš linkiu tau pakankamai pergalių, kad tu visada pasiektum norimų rezultatų.
Aš linkiu tau pakankamai nuostolių, kad tu tinkamai įvertintum viską, ką turi.
Aš linkiu tau pakankamai susitikimų, kad tu galėtum pergyventi išsiskirimus.
Pasakiusi šios žodžius, ji apsiverkė ir išėjo.
Sakoma, kad reikalinga minutė, kad surastume ypatingą žmogų. Valanda, kad jį vertintume. Diena, kad jį pamiltume. Ir visas gyvenimas, kad pamirštume…
