Susipažinau su Odeta per geriausio draugo gimtadienio vakarėlį. Ji dirbo padavėja toje įstaigoje.
Įsimylėjau ją iš pirmo žvilgsnio ir uoliai merginau ją ilgą laiką. Galų gale ji tapo mano žmona ir aš buvau dėkingas už jos meilę, kadangi nebuvau fiziškai toks patrauklus kaip ji.
Odeta pastojo ir, kol aš buvau komandiruotėje, pagimdė. Tačiau po valandos paskambino man ir pranešė, kad mūsų dukra neišgyveno po gimdymo.
Būdamas šoke patikėjau ja, nesuabejojęs jos žodžiais. Liūdėjome kartu ir gyvenome toliau.
Po kelių metų gimė sūnus, gyvenimas tęsėsi, kol vienas mano bendradarbis nepapasakojo man apie mergaitę iš našlaičių prieglaudos, kuri buvo mano kopija ir turėjo didelę įgimtą dėmę ant veido.
Nuėjau jos aplankyti ir išties buvau nustebintas panašumo. Paulinos gyvenimas buvo sunkus, juk iš jos tyčiojosi bendraamžiai. Nusprendžiau padėti Paulinai ir nuvežiau į kliniką pašalinti apgamo.
Ėmiau svarstyti, ar Paulina mano dukra, juk Odeta anksčiau man nemelavo. Pasamdžiau detektyvą ir išsiaiškinau, kad Odeta atidavė Pauliną įvaikinimui ir pamelavo man apie jos mirtį. Pateikiau žmonai šį faktą ir ji prisipažino.
Atlikome tėvystės testą, patvirtinusį, kad Paulina – mano dukra. Išsiskyriau su Odeta ir auginau savo sūnų su auklės pagalba, kol Paulina gydėsi klinikoje. Kai ji pasveiko, parsivežiau ją namo ir supažindinau su jaunesniuoju broliu. Dabar mes – laiminga šeima.
