Šiandien laukiu turistų.
Pro šalį eina italai, prancūzai, kinai, dviračiais pravažiuoja vokiečių šeima.
Visi sustoja, fotografuoja cerkvę, vaizdus, save vaizdų fone.⠀
šalimais sustoja nedidelė grupė…nežinau, iš kur, bet kalbėjo ispaniškai.
Stovėjau, gėrėjausi pačia gyviausia moterimi iš tos kompanijos – linksma, ryški, kažkoks smaragdinės žalumos šalikėlis, didžiulė, matyt šeimos pasididžiavimas, nosis, išraiškingas gerklinis balsas, raudonas lūpdažis, sniego baltumo dantys, juoduose, garbanotuose plaukuose – gražios žilos gijos, džinsai suplyšę, kedai, aplink taliją – oranžinis megztini.
Visus nufotografavo, visus prajuokino, visi linksmi nuėjo per tiltą. Lydžiu juos žvilgsniu.
Dvi, šalia manęs stovinčios moterys, (mano bendraamžės maždaug, gal kiek jaunesnės – nuobodžiais, pasidygėjimą atspindinčiais veidais) – taip pat žiūri pavymui ir viena sako kitai:
– Tos užsienietės bobos, aš tiesiog stebiuosi, visai savimi nesirūpina – pilnas veidas raukšlių, o ji dar raudonu lūpdažiu dažosi, kaip gi atrodo, o dar galva visa žila, košmaras kažkoks…
… jos bamba smerkiančiai, o aš stoviu ir bandau prisiminti tos moters raukšles.
Aš įsiminiau juoką, baltus dantis, ploną ranką su dideliais sidabriniais žiedais, smaragdinį šalikėlį ir ryškią, laisvą, visiškai jauną šypseną.
