Svarbu mokėti atleisti, tačiau „tai nereiškia, kad reikia kęsti kvailius“.
Kandus ir dažnai ciniškas Fainos Ranevskajos humoras seniai tapo klasika. Jos aforizmai labai gilūs, taip sakant, juokas pro ašaras.
Ranevskaja sakė, kad reikia mokėti atleisti, tačiau „tai nereiškia, kad reikia kęsti kvailius“.
„Atleisti pirmą kartą – išmintis, antrą – naivumas, o trečią – kvailumas“.
Mūsų auklėjimas kuria gyvenimiškas vertybes, kurias mes branginame ir kurios lemia mūsų gyvenimą.
Viena tokių auklėjimo vertybių, perduodamų iš senelių ir tėvų – tai mokėjimas atleisti. Gaila tik, kad niekas nepasakė, jog atleisti verta ne visada, o kartais atleidimas ir išvis pražūtingas mums bei esantiems šalia.
Suaugęs žmogus turi atsakyti už savo poelgius, ypač jei jie cikliški. Kokia prasmė atleisti žmogui, kuris vėl ir vėl kelia nemalonumus savo veiksmais?
Jokios. Jis nepasikeis, kol nesupras, kad tikram atleidimui jam reikia kažką pakeisti savyje.
Viską atleidžiantys žmonės daro meškos paslaugą ir sau, ir tam, kuriam jie atleidžia vėl ir vėl – formuojasi nesveiki santykiai, kuriuose vienas kvailioja, o kitas atleidžia – juose mažai kas keičiasi gyvenimo eigoje.
Kartais „neatleisti“ – tai nereiškia užverti širdį ir paversti ją akmeniu, tai reiškia leisti žmogui suprasti, kad laikas kažką keisti, prisiimti atsakomybės naštą.
Dažnai gera ir viską atleidžianti širdis – tai atleidimų sužeista širdis, svarbu tai atminti.
Neverta atleisti tiems, kurie kaskart atsignybia jūsų atviros širdies gabalėlį ir vaikšto atleidimo kaip duonos – tai pakenks abiem.
„Atleidimas – tai abiejų reikalas“.
Dažnai žmonės susiduria su tuo, kad atleidimas neateina į jų širdį. Jie įtikina save, kad viskas gerai, bando patikėti savo pačių žodžiais, tačiau vienąkart supranta, kad viduje vis tiek kažkas spaudžia – visiškas atleidimas neatėjo.
Žmonės pradeda pergyventi, kodėl negali atleisti ir kaltina save, bando kompensuoti savo nuoskaudą geru elgesiu su skriaudėju, kad įrodytų sau ir jam, kad viskas gerai.
Tai sekina. Žymiausi XX amžiaus psichologai lygino psichologines traumas su realiomis: tarkim, jūs užsigavote ranką. Ar daug kas pasikeis pojūčiuose, jei pasakysite: „Paleidžiu skausmą ir atleidžiu!“
Sumušimo skausmas vis tiek liks. Su atleidimu tas pats: kartais atvirą širdį muša per skaudžiai, dėl ko skausmas ir atleidimas negali praeiti vos panorėjus.
Prašyti atleidimo paprasta, bet ar dažnai žmonės prisiima atsakomybę už tai, ką padarė.
Pilnavertis atleidimas neįmanomas nesuvokus, ką padarei. Dažnai tam, kuris patyrė žalą, tenka dvigubas darbas: būtent jis kažkodėl turi suvokti tai, ką padarė skriaudėjas ir tai priimti, kol pats skriaudėjas nuošalyje tyliai laukia atleidimo.
Atleidimas – abiejų reikalas ir jei jis neateina į jūsų širdį, didelė tikimybė, kad antra pusė į tai neįdėjo jokių pastangų.
„Kartais neatleisti – reiškia pasirinkti save“.
Nebijokite rinktis save. Kartais neatleisti – reiškia pasirinkti save, savo laisvę nuo svetimos beprotybės ir aplaidumo. Mes negalime valdyti kitų žmonių elgesio, liečiančio mus, tačiau galime rinktis, kaip elgtis su jais ir ar tęsti su jais santykius.
Kartais neatleisti ir pasitraukti – reiškia apsaugoti save nuo būsimų negandų, atriboti savo širdį nuo tų, kurie jos nebrangina dėl tų, kurie ją vertins.
Sužeistą širdį atverti žymiai sunkiau, todėl žmonės dažnai užsiveria nuo pasaulio: kartais geriau užverti širdį vienam žmogui, nei vėliau atverti ją visam pasauliui.
Neverta nešti ant savęs svetimo kvailumo naštos , pasilikite teisę išsaugoti savo širdį sveiką ir saugią nuo svetimos beprotybės ir nepatikimumo – neleiskite žaisti savo širdimi.
Kartais žmonės supranta savo klaidas tik tada, kai jūs aiškiai leidžiate jiems tai suprasti, o atleidimas daugeliui – tai tik dar vienas šansas beprotybei ir klaidoms, atleidimo už kurias jie vėl ateis pas jus.
