„Taip, taip ir pasakė, įsivaizduoji? – Ingrida susijuokia. – Trys metai kartu, ir staiga jis šitai pareiškia.“

Ingridos vyras – normalus vaikinas, ne alkašas, ne isterikas. Ir jis ištarė tai šiaip, tarp kitko, o ne didelio barnio įkarštyje. Ingrida paklausė manęs, kaip reaguoti? Paskui pasakysiu, ką aš jai patariau.

Ir tai ne kažkoks stebėtinai retas atvejis. Vyrai pastoviai sako draugėms ir žmonoms, kad jos šiaip sau, nieko išskirtinio, ne Skarlet Johanson, žodžiu, būkite, merginos, dėkingos, kad mes su jumis gyvename. Taip, aš tai žinau, moterys pačios pasakoja.

Iš esmės moteriai nėra nieko baisiau, kaip jos išvaizdos įvertinimas iš artimo žmogaus. Blogas vertinimas, abejingas vertinimas. Tai tiesiog ją žudo. Tai lyg ji sėdėtų ant sofos su mylimuoju, žiūrėtų gerą filmą ir staiga-bum!-vietoj filmo – sudaužytas ekranas, o sofa užsiliepsnojo pragaro ugnimi. Mano pažįstama Ingrida – ji mergina tvirta, ironiška, išmintinga. Ji vyro repliką ištvėrė ramiai, nieko neatsakė, išėjo. Bet kai pasakojo apie tai man, aš gi mačiau – beveik buvo pasiruošusi pravirkti.

Ir Ingridos vyras dar buvo santūrus, taip sakant. Kai kurie pasisako kiečiau. Į trasą eina tokios frazės kaip „tu pasižiūrėk į savo veidą!“ ir taip toliau. Kai kurie mėgsta rengti išvaizdos „nagrinėjimą“. „Stora“, „plokščia“, „siaubingos kojos“ – ir visa tai sakoma ne draugams prie alaus apie kokią atsitiktinę mergiotę, tai sakoma tiesiogiai tai, su kuria susiejai gyvenimą.

Kita mano pažįstama taip įsivarė neurozę. Tarp kitko, jai buvo vos 22 metai. Dvidešimt du! Alina gyveno su vaikinu, sportišku, plačiapečiu, jie ruošėsi susituokti. Bet šitas pečiuitas oratorius reguliariai aiškino Alinai, kad jos akys išsprogusios, per didelė nosis, ir išvis neverta manyti, kad be jo kas nors atkreips į ją dėmesį. Tegu būna jam dėkinga už atlaidumą. Tiesą pasakius, nelabai suprantu, kam ji kentė du metus. „Na aš jį mylėjau…“- aiškino man Alina. „Žmogų, kuris tave žemina?“- tikslinausi aš. „Jis buvo man pirmasis, – sakė Alina. – Aš maniau,kad tai normalu.“

Alina raudojo naktimis, Alina nesuprato, ką jai daryti, Alina jau įsivaizdavo, kad tai visam gyvenimui. Žodžiu, ji pateko į kliniką su neuroze. Reikalas, žinoma, bevertis. Ką ten galima išgydyti tabletėmis? Savivertę? Nuimti kompleksus?

Laimei, atsirado vyresnė draugė, kuri pasakė Alinai griežtai: „Bėgte nuo jo! Bėgte! Neatsigręždama!“ Ir Alina pabėgo. Greitai susipažino su kitu vaikinu. Ji vadino ją gražuole ir deive. Ne ypač originalu, bet jai pakako, kad išgytų. Jie kartu ketverius metus, turi žavią dukrelę. Neseniai aš mačiau Aliną, paklausiau: „Na ką, tavo kompleksai praėjo?“ Alina atsakė: „Senai. Bet žinai, dukrą aš mokysiu iš anksto. Jai kartais kada atsirastų toks puskvaišis, kuris išdrįs ką nors viauktelėti apie jos išvaizdą – užvanoti jam purvinu skuduru.“

Moterys kartais negali rasti paprasto ir akivaizdaus sprendimo. Joms būna sunku užsimoti peiliu ir nupjauti velniop tokius santykius. Vienoms atrodo, kad gyvena kažkaip, ir gerai, vis geriau, nei vienai; kitos tikisi, kad kažkas savaime pasikeis.

Nepasikeis. Jei vyriškis jus žemina – jis turi būti sunaikintas. Vaizdžiai tariant.

O tai savo pažįstamai Ingridai aš patariau štai ką. Ta vyro frazelė apie „ne gražuolę“ – pirmas skambutis. Jei vyras negavo atkirčio – toliau jis vystys ir gilins savo vertinimus. Ir gyvenimas pavirs košmaru, Ingrida pateks į prakeiktą kliniką su neuroze. Todėl griežta sąlyga: kad daugiau niekada, jokiomis aplinkybėmis. Kitaip viso gero. Ir pasakyti tai negarsiai, ramiai, tete-a-tete.

Normalus vyriškis supras teisingai. O nenormalus…Na o kam jums gyventi su nenormaliu?


Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.