Man 30 metų ir dabar ne pats geriausias mano gyvenimo periodas. Kažkodėl jis ilgai nesibaigia. Su vyru išsiskyriau maždaug prieš 5 metus ir nuo tada niekaip negaliu susitvarkyti asmeninio gyvenimo.
Geriausi mano metai eina vienatvėje ir manęs tai nedžiugina. O universitete buvau pirmoji gražuolė. Gerbėjus keičiau kaip pirštines. O dabar viskas atvirkščiai.
Buvę mano kavalieriai jau vedę, kai kurie net vaikų turi, todėl kilnoti senas pažintis ne variantas. Jaučiuosi lyg prastoje pjesėje. Net neišvaizdžios merginos susitvarkė asmeninį gyvenimą.
Kas su manimi ne taip? Draugių irgi nebeliko. Juk ištekėjusioms moterims ir vienišoms sunku rasti bendrą kalbą, interesai visiškai priešingi. Į gimtadienius vaikštau pagal senas draugystes.
Iš likusių viengungių vyrų arba krūva vaikų iš buvusių žmonų, arba beprotiška aistra alkoholiui. Trumpai tariant, nematau prošvaistės šiame vienatvės ir tamsos karalystėje.
Net nusipirkau sporto klubo abonementą. Maniau, ten susirenka daug įdomių vyriškių. Aha. Susirenka, tik aš jiems neįdomi. Maksimumas, iki ko prieita, tai persimesta pora žvilgsnių su šypsena.
Aš jau visiškai nusivyliau ir užsiregistravau pažinčių tinklapyje. Bet ir ten mano pastangų rasti kavalierių nevainikavo sėkmė. Rašė tik nevykėliai arba vyrukai, trokštantys suartėti.
Iš šios brokuotos krūvos ėmiau rinktis daugmaž tinkamą kandidatūrą, kad nueičiau į pasimatymą. Koks buvo mano nusivylimas, kai į pasimatymą atėjo visai kitas vyriškis, kuris su fotografija internete neturėjo visai nieko bendro.
Dažniausiai gyvenime vyrai atrodė žymiai blogiau už savo internetinius avatarus. Arba ateidavo sulėtėjusio vystymosi kavalieriai, kuriems dar reikia „auklės“, o man norėjosi vyro, o ne suaugusio vaiko. Buvo tokių unikalių, kurie pirmą vakarą kvietėsi namo neva išgerti kavos.
O dar buvo toks vyriškių, kurie norėjo, kad aš juos pavaišinčiau vakariene, tipažas. Visa tai kirtosi su mano įsivaizdavimu apie tikrą vyrą. Norėjau turėti vyrą, o ne išlaikyti alfonsą ar auklėti suaugusį vaiką.
3 metus praleidau vienatvėje, nesėkmingai bandydama sutikti antrą pusę. Kartais kildavo minčių, kad paskubėjau su skyrybomis, nes nieko geresnio už buvusį vyrą nesutikau. Jo gyvenimas susiklostė žymiai geriau už mano. Jis vedė jauną ir perspektyvią merginą. Dabar jie laukia vaiko gimimo…
Aš visiškai sudaužyta. Mano kompleksai pradėjo dominuoti prieš mano privalumus ir aš puoliau į gilią depresiją. Jaučiuosi, lyg virš manęs kabotų koks prakeiksmas.
Kaip elgtis šioje situacijoje, visiškai nesugalvoju. Patarkite, ką daryti? Kaip išeiti iš šio vienatvės rato?
