Vieniems gyventi lengva.
Likimo lepūnėliai, Fortūnos numylėtiniai. Teises keičia, vaikus gimdo, diplomus gauna, mokosi, važiuoja prie jūros, madingai kerpasi, su kažkuo draugauja, su kitais barasi. Ir viskas taip lengvai…
O kitiems – jiems sunkiai, labia sunkiai gyvenasi.
Jie visi dejuoja ir skundžiasi. Jiems viskas labai sunkiai einasi, reikia labai daug pastangų. Teises reikia keist, prakeiktos eilės, nelemti mokesčiai. Prie jūros reikia važiuot – bilietai brangūs baisiai, jūra užteršta, ir jūra šalta. Nėštumas virsta kažkokia užsitęsusia liga, beveik invalidumu, vaikas – problemų ir nerimo šaltinis. Apsikirpti – visa istorija, o dar ir salone įžeidinėja. Mokslai – absoliuti tamsa su kankinimais.
Tai štai. Veiksmai visi tie patys. Ir pas vienus, ir pas kitus. Jokio skirtumo. Tai geri įvykiai, tai blogi. Tik vieni iš to įvykio daro kančią ir kryžių ant nugaros. O kiti – išgyvena, žinoma, bet ir toliau gyvena. Lengvai. Arba atrodo, kad lengvai.
Vieni kvėpuoja, kiti – sunkiai dūsauja. Ir nuėjimas į parduotuvę cukraus pavirsta kančių keliais…Ir žmonės su sunkiu gyvenimu su pavydu žiūri į likimo numylėtinius. Nepastebėdami akivaizdaus dalyko – įvykiai maždaug vienodi. Gyvenimai panašūs. Tai šalta, tai karšta, tai tamsu, tai šviesu, tai kartu, tai saldu…
Visi kartais serga, nuliūsta, turi problemų su pinigais, keičia dokumentus, netenka artimųjų – toks gyvenimas. Nieko nepadarysi.
Reiktų lengviau gyventi, lengviau kvėpuoti, vikriau judėti; tik toks ir lieka mūsų pasirinkimas. Gyventi ir kvėpuoti. Arba išgyventi ir dūsauti. Vienose ir tose pačiose situacijose…
Ana Kirjanova
Bonusas
