Viena mokytoja man papasakojo apie smarkiai mikčiojančią mergaitę. Labai smarkiai, ypač kai ji jaudinosi, tai beveik negalėjo kalbėti. Todėl visus darbus atsiskaitydavo raštu.
Ir šios mergaitės nepamėgo fizikos mokytoja. Be jokios priežasties. Šiaip sau, nemylėjo ir tiek.
O gal ji buvo sadistė. Ir jai patiko žeminti mergaitę iš neturtingos šeimos, „miknę“, kuri dar ir bandė mokytis iš visų jėgų. Ir visada buvo pasiruošusi pamokai – sadistus tai ypatingai siutina. Ir ta mokytoja pradėjo rašyti mergaitei dvejetus. Dvejetas ir dvejetas…
Kibdavo prie įvairiausių smulkmenų, prie braižo, prie sąsiuvinio paraščių, apsimetinėdavo, kad neįskaito raidžių formulėje…
Ir kartą, tikrindama kontrolinį darbą su kažkokiomis lentelėmis, parašė dvejetą. Mergaitė ėmė kažką mykti, purtyti galvą… Tuomet ta dama mergaitės dienyne įrašė pastabą apie blogą elgesį ir nepasiruošimą pamokai.
Ir įpaišė dvejetą. Ir šypsojosi, žiūrėdama, kaip mergaitė bando protestuoti. Ir tuomet toji mergaitė po pastaba griežtu braižu parašė: „Tai netiesa!“ Kas čia prasidėjo! Isterija ir riksmai. Ir barimas už sugadintą dienyną, už įžūlų elgesį, už chamiškumą… Ir staiga įėjo klasės auklėtoja. Ji apgynė mergaitę.
Ir ši klasės vadovė nuėjo pas direktorių su mergaite, kontroliniu darbu ir dienynu. Ir taip pat pasakė, kad tai melas.
Ir karštai pritarė mokinės poelgiui. Jei netiesa parašyta dienyne, nesvarbu kas parašė, taip ir reikia rašyti: „Tai netiesa!“ Jei negali pasakyti, reikia parašyti. Viskas teisingai.
Prabėgo daug metų. Mergaitė jau moteris, seniai nebemikčioja, tačiau iki šiol lanko savo senutėlę klasės auklėtoją.
Ateina pas ją su dėžute šviežių sausainių iš nuosavos kepyklos. Ir jos ilgai sėdi, plepėdamos ir gerdamos kvapnią arbatą.
