Naminis gyvūnas – tai ne šiaip augintinis, kas ką besakytų. Nepaisant dydžio, įpročių ir būtinų pasivaikščiojimų skaičiaus, jis tampa šeimos nariu, ir jo netektis gniuždo žmogų. Tačiau paskutinėmis gyvenimo minutėmis šeimininko buvimas, palaikymas ir rūpestis jam reikalingi kaip niekada anksčiau.
Visus šeimininkus galima padalinti į 2 kategorijas: tie, kurie būna su augintiniu paskutinį kartą ir tie, kurie to vengia. Kiekvienas turi savų priežasčių elgtis taip, o ne kitaip. Tačiau šis straipsnis parašytas greičiau tiems, kurie renkasi nebūti palatoje, kai gyvūną užmigdo.
Patyręs veterinaras paaiškino, kodėl neverta palikti gyvūnų vienų. Dėl šito jis turi tvirtą nuomonę. Įrašas, kuriuo jis pasidalijo, akimirksniu pasklido kaip virusas.
Savo įraše veterinaras primena vieną paprastą dalyką: kai mes pasiimame augintinį, mes turime suprasti, kad jo išėjimas neišvengiamas. Taip, tai tikrai bus siaubinga diena, tačiau nėra jokios galimybės išvengti mirties. Tai sunku, tačiau mes privalome atsakyti už savo gyvūnus iki mirties.
Mes negalime jų tiesiog palikti vienų, kai jiems mūsų reikia. „Paskutinę savo gyvenimo minutę jie neturi būti apsupti nepažįstamųjų, jaudintis ir ieškoti šeimininkų veidų“.
Paprasčiausias būdas suprasti, ką jie jaučia tuo momentu – pastatyti save į jų vietą. Kai jūs tai padarysite, jūs suvoksite: „Jie nesupranta, kodėl jūs juos palikote, kai jie buvo sergantys, išsigandę, seni ar merdėjo nuo vėžio“.
Tokiais momentais jiems reikia mūsų palaikymo, ir mes turime jiems tai užtikrinti.
Veterinaras patyrė, kad kai gyvūną palieka mirti vienatvėje, viena, ką jis daro – ieško šeimininko. Ir argi tai ne logiška ir tikėtina? Kiekvienas darytų taip pat. Ieškoti svarbiausio ir brangiausio sutvėrimo skausmo, sielvarto ir kančių momentais yra tai, kas jungia mus visus – ir žmones, ir gyvūnus.
Daktarui Evanui Šau teko užmigdyti daugybę gyvūnų per savo darbo laiką. Ir štai kokias išvadas jis padarė: „Aš turėjau daug klientų. Aš pastebėjau, kad žmonės, kurie paliko augintinį mirti vienatvėje, po kurio laiko smarkiai to gailėjosi. Aš puikiai suprantu, kaip tai gali būti sunku, tačiau mirtis – tai gyvenimo dalis, ir tai reikia priimti, kad galų gale išgyventum sielvartą.“
Perskaitę tai, mes turime dukart pagalvoti, prieš palikdami augintinį paskutinę gyvenimo dieną neįprastoje vietoje, pilnoje nepažįstamųjų. Mūsų galioje padaryti paskutines jo akimirkas ramesnes ir laimingesnes.
Nepalikite gyvūnų daktaro, kuris turi užbaigti jų gyvenimą, globai.
Laikykite juos už letenos paskutinį kartą, kad palengvintumėte skausmą ir nerimą.
Mylėkite ir rūpinkitės jais tiek, kiek reikia.
Jūsų sielvartas dėl gyvūno netekties absoliučiai normalus. Kažkas iš giminaičių ir draugų gali laikyti tai smulkmena – tai jų nuomonė. Tačiau tyrimai patvirtino, kad daugeliui žmonių augintinio mirtis prilygsta mylimo žmogaus netekčiai.
Jums gali prireikti pagalbos, kad tai išgyventumėte. Paieškokite straipsnių ir žmonių, kurie neteko naminių numylėtinių, istorijų.
Turėti gyvūną – didelis malonumas, tačiau ir milžiniška atsakomybė, taigi, būkite pasiruošę įvairioms situacijoms.
