Pernai aš tapau šios istorijos liudininku. Tiesiai priešais pliažą pardavinėjo ledus. Tokiame mažame kioske. Ten visada stovėdavo eilė.
Ieną gražią dieną aš jau ėjau link savo kotedžo, kai pamačiau minią žmonių, apsupusių kažką.
Aš pagalvojau, kad vyksta eilinės muštynės, bet, priėjęs arčiau, pamačiau, kad ten be sąmonės guli jauna mergina, o kažkoks jaunuolis bando ją atgaivinti.
Kadangi vaikinas elgėsi labai profesionaliai, aš supratau, kad jis žino, ką daro.
Kiti žmonės elgėsi įvairiai. Vieni žiūrėjo, kiti fotografavo, treti buvo išsigandę. Tik viena moteris užsidengusi veidą rankomis, vaikščiojo pirmyn-atgal ir prašė išgelbėti mergaitę.
Iki tol, kol atvyko greitoji, vaikinui jau buvo pavykę atgaivinti mergaitę. Apžiūrėjęs ją, greitosios gydytojas priėjo prie vaikino ir paspaudė jam ranką, dėkodamas už suteiktą pagalbą.
— Jei ne tu, ji nebūtų išgyvenusi, — pasakė jis.
Vėliau aš išsiaiškinau, kad mergina stovėjo eilėje prie ledų. Staiga jai pasidarė bloga ir ji neteko sąmonės. Vaikinas, ją išgelbėjęs, dirbo oficiantu kavinėje šalia. Jis metė visus savo reikalus ir paskubėjo prie merginos, kad galėtų jai padėti. Aišku, kad be jo, mergina būtų mirusi.
Kitą rytą aš vaikščiojau po parką, buvusį netoliese kavinės, kurioje dirbo vakarykštis vaikinas. Pamačiau, kaip prie kavinės sustojo prabangi mašina, iš kurios išlipo jaunuoliai.
Jie ėmė klausinėti, kur yra tas jaunuolis, kuris vakar išgelbėjo jaunos merginos gyvybę. Žmonės, viską matę, parodė jiems kavinę.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tos merginos broliai. Jie išsivedė vaikiną iš kavinės ir ėmė su juo kalbėtis. Pokalbis buvo labai emocionalus.
Aš jau norėjau įsikišti, bet staiga vienas iš brolių paspaudė vaikinui ranką ir padėkojo. Tada jie susėdo į kitą automobilį ir išvažiavo. Prabangus automobilis liko stovėti prie kavinės.
Pasirodo, jie padovanojo vaikinui tą automobilį.
Štai taip broliai atsidėkojo už jų mylimos sesers gyvybę!
