Tai mano trečia santuoka, kurioje mes kartu pragyvenome 20 metų. Pirmoji buvo visiškas nesusipratimas ir gero šeimyninio gyvenimo praktiškai ir nebuvo, pagyvenome metus ir aš 22 metų jau buvau išsiskyrusi ir su vaiku ant rankų.
Antra mano santuoka buvo po 9 metų. Geri santykiai, meilė ir seksas, tačiau buvo narkotikai ir 32-ejų likau našle. Tuo metu mano sūnui prasidėjo pereinamasis amžius ir aš ėmiau bijoti, kad viena nesusidorosiu.
Per internetą sutikau dabartinį vyrą, netrukus jis pasipiršo ir aš džiugiai sutikau. Jis tvarkingas, simpatiškas, besišypsantis, o ir dar vieno vaiko norėjosi. Man teko palikti darbą ir persikelti pas vyrą.
Nuo pat pradžių kažkas nesiklostė intymiuose reikaluose, tačiau aš nesureikšminau, bet ir negalėjau suprasti, kame reikalas. Lyg ir viskas pas abudu tvarkoje, bet malonumą iš to aš jausdavau ypač retai.
Po 10 metų bendro gyvenimo pagavau save begalvojančią, kad mano pasitenkinimus galima suskaičiuoti ant pirštų. Palaipsniui geismas užgeso.
Prieš 2 metus darbe atsirado naujų bendradarbių, pusei metų atvyko pagal mainus. Su vienu užsimezgė santykiai, susirašinėjimas, bet iki sekso nepriėjo. Vaikinas daug jaunesnis už mane, bet aš, suprasdama visą padėties absurdiškumą, užsivedžiau visu šimtu procentų. Jis neišeidavo man iš galvos.
Flirtavo ir buvo galantiškas. Visiškai kitokio tipo, nei mano vyras – minkštas tonas, švelnios rankos. Kai vyras mane glosto, aš nejaučiu švelnumo, viena mechanika.
Tuo metu aš pajutau gyvenimą, padidėjo savivertė, išmokau daryti tokius dalykus, kurie be tokio pakylėjimo man nebūtų pavykę. Tuo metu mano seksualumas taip išaugo, kad mūsų su vyru seksas pasidarė fantastiškas.
Vaikinas išvažiavo, bet susirašinėjimas liko. Jo žinutės darė mane laiminga ir tai palankiai atsispindėjo mūsų su vyru intymume. Prieš metus vyras nulaužė mano telefono slaptažodį ir rado ten vaikino fotografiją, suprato, kad jis pas mane socialiniuose tinkluose.
Ir čia prasidėjo! Aš greičiau džiaugčiausi, jei jis pats paduotų skyrybų. Aš nustojau jo norėti ir vargu ar galiu tai paveikti.
Man atrodo, tai ne visada priklauso nuo mūsų pačių, tai yra, ne galva čia sprendžia. Tačiau jis nusprendė gelbėti santuoką. Mes daug išgyvenome kartu ir aš manau, kad galiu juo pasikliauti, bet nesu įsitikinusi, ar galiu juo pasitikėti.
Jis visada buvo super kontroliuojantis ir daug kur mane ribodavo. Mano santykių su juo visus tuos metus negalima pavadinti laimingais, daug barnių nesupratimo, sarkazmo, tačiau daug ir pagalbos bei palaikymo.
Viskas nevienareikšmiška. Jau metus aš stoviu šioje kryžkelėje ir nežinau,ką daryti. Jei aš net galva nuspręsiu, kad geriau išsaugoti santykius, šeimą vaikams ir išvengti vienatvės, tai kūnas mano ir kaip su tuo toliau? Ir jau metus aš vaikštau nei pakarta, nei paleista.
