Ideali, mano manymu, santuoka subyrėjo į šipulius, kai girtas sutuoktinis atvėrė man širdį…
Mano mama po instituto baigimo pasišventė mokyklai ir man buvo įprasta matyti jos mokinius. Baigę mokyklą jie dažnai atvažiuodavo į mūsų namus su dovanomis per klasės susitikimo dieną.
Mama buvo gera, tačiau griežta mokytoja. Kiekvienam vaikui stengėsi padėti, todėl visi mokykloje ją labai mylėjo. Nors mama ir buvo mokytoja, mane leido mokytis į kitą mokyklą, kad išvengtų ypatingo požiūrio į mane.
Po pamokų aš paprastai eidavau pas ją į darbą ir galiniame suole ruošdavau pamokas. Taip buvo beveik iki pat išleistuvių.
Kai pradėjau mokytis 9 klasėje, atsirado problemų su mokslu, nespėdavau įsisavinti programos. Visi mamos mokiniai puikiai žinojo, kas aš, ir kartais siūlydavo pagalbą išsiaiškinant su vienu ar kitu dalyku.
Mama nebuvo prieš, tačiau tai neturėjo trukdyti jų pačių mokymuisi. Būtent mamos klasėje aš pirmą kartą sutikau Tautvydą, jis perėjo į mamos mokyklą 10 klasėje.
Tėvai dėl darbo persikraustė į mūsų miestą ir ši mokykla pasirodė arčiausiai namų. Aš iškart atkreipiau dėmesį į naują mokinį. Tautvydas buvo ne tik gražuoliukas ir kompanijos siela, bet ir labai greitai suprasdavo medžiagą ir buvo panašu, kad baigs mokyklą aukso medaliu. Aš vogčia žiūrėdavau į jį pamokų metu. Kartą per pertrauką jis priėjo ir atsisėdo šalia manęs.
– Labas, – plačiai šypsodamasis prabilo vaikinas,- Tu juk Marijos Valiulienės dukra? Ką darai?
– Chemiją,- stengdamasi nuslėpti sumišimą, sumurmėjau aš, – niekaip negaliu suprasti…
Tautvydas pasitraukė arčiau vadovėlį ir perbėgo temą akimis.
– Aš galiu paaiškinti,- atsakė jis, tačiau mūsų pokalbį pertraukė skambutis į pamoką.
– Bet išeis tik po šios pamokos…
– Gerai,- aš kukliai nusišypsojau ir kol kas užsiėmiau kitais dalykais.
Taip Tautvydas pradėjo padėti man su mokslais. Iš pradžių mokykloje po pamokų, paskui per išeigines ateidavo pas mus namo.
Aš įsimylėjau jį vis stipriau ir stipriau. Man baigus 9 klasę Tautvydas pasiūlė man susitikinėti ir aš, žinoma, sutikau.
Mama buvo patenkinta – vaikiną ji pažinojo, kaip ir jo tėvus, ir kaip į savo mokinį žvelgė labai šiltai. Po 3 metų draugystės per išleistuves Tautvydas man pasipiršo.
Praėjus metams po mūsų vestuvių netikėtai mirė mano tėvas. Kad mama nesijaustų vieniša, mes nusprendėme kurį laiką pagyventi pas ją.
Beveik 3 mėnesius mes gyvenome mano tėvų bute. Tautvydas nebuvo prieš, net atvirkščiai, pas pasiūlė palaikyti mamą. Vyras prisiėmė šeimos galvos pareigas, dažnokai paimdavo mamą po darbo.
Po 3 mėnesių mama pasakė, kad jai jau lengviau ir mes galime grįžti į savo namus. Aš lengviau atsikvėpiau – mamai geriau, o ir aš pasiilgau savo buto.
Praėjus metams aš atkreipiau dėmesį, kad mama lyg ir pasikeitė. Lyg atjaunėjo, jai pradėjo dažnai skambinti ir namuose periodiškai atsirasdavo gėlių puokščių.
Ir štai prieš porą dienų per mūsų šeimyninę sekmadienio vakarienę mama supažindino mus su savo vyriškiu ir jie paskelbė, kad ruošiasi susirašyti.
Aš nuoširdžiai apsidžiaugiau dėl mamos, o štai Tautvydas atvirkščiai, paniuro. Grįžtant namo jis nepatenkintas išsakė savo nuomonę apie mamos vyriškį.
– Tu kalbi kaip tėvas, atiduodantis dukrą už vyro…- aš nusijuokiau,- svarbiausia mama būtų laiminga.
Tautvydas niūriai pažvelgė į mane ir nutylėjo. Paleidęs mane prie namų, jis kažką sumurmėjo apie susitikimą su draugu ir išvažiavo. Grįžo vyras gerokai po vidurnakčio absoliučiai girtas.
– Tautvydai, tu iš proto išsikraustei?!- aš žiūrėjau į vyrą ir netikėjau savo akimis, jis anksčiau niekada neprisigerdavo.
– Atstok…- vyras be jėgų griuvo ant sofos.
– Paaiškink, kas tau darosi!- nenusiraminau aš.
– Jo vietoje turėjau būti aš…- burbėjo Tautvydas sau po nosimi,- Aš juk visada buvau šalia…kodėl gi jis…
– Apie ką tu čia?…
– Jei nebūtų tavęs, ji būtų su manim,- piktai suriko vyras.
Aš lyg per miglą pradėjau suprasti, apie ką jis kalba.
– Aš visada mylėjau tavo motiną, dar nuo mokyklos…ir su tavimi susidėjau, kad būčiau šalia jos.
Aš netikėjau savo ausimis. Tautvydas tik po kelių minučių suprato, ką leptelėjo. Jis iki paskutinio momento prašė atleidimo, tačiau tokio poelgio aš negalėjau atleisti.
Galiausiai mes išsiskyrėme, jis išvyko pas savo tėvus ir mes daugiau nesimatėme. Nuo tada aš labai atsargiai pažindinau gerbėjus su savo mama.
