Namie gyveno katinas Pūkis. Augintinis gyveno bohemišką namų numylėtinio gyvenimą, todėl
galimybe be kliūčių išeiti į lauką (šeima gyveno nuosavame name) naudodavosi ypač retai.
Vizitus pas kates Pūkis nutraukė po tam tikrų veterinaro manipuliacijų, draugauti ar veltis į
peštynes su kitais katinais irgi buvo ne jo charakteriui. Lakstymą paskui peles katinas laikė
nevertu savęs užsiėmimu – namie visada buvo maisto, todėl vargintis grobio vaikymusi Pūkis
nesiruošė.
Šiltą vasaros naktį katinas, kaip paprastai, miegojo šeimininkų lovoje. Gulėti šalia žmonių buvo karšta, bet katinas prie to jau priprato. Per miegus gyvūnas išgirdo traškesį virtuvėje.
Garsas reiškė, kad kažkas ėda jo pašarą.
Perspektyva, kad vagys pavogs jo pašarą, Pūkiui nepatiko, todėl jis ėmėsi žadinti šeimininkę, tikėdamasis, kad su naktiniais svečiais išsiaiškins Ina.
Pabudusi moteris irgi išgirdo traškesį virtuvėje. Pamačiusi, kad sunerimęs Pūkis nesijudina iš
lovos, ji suprato, kad vėlyvą vakarienę sau surengė kažkas kitas. Ina nuėjo į virtuvę, tačiau
vagies neužtiko, tik katės, šokančios pro langą, siluetą. Nors name buvo karšta, moteris uždarė langą ir nuėjo miegoti toliau.
Ryte ant namo slenksčio gulėjo pelė, turbūt ją atnešė naktinis lankytojas, bandydamas
atsidėkoti žmonėms už maistą. Ina nusprendė, kad naktį pas juos užsuko kažkas iš kaimynų
augintinių, nors ir negalėjo prisiminti, pas ką šiame rajone gyvena juodas katinas.
Kad Pūkis nepanikuotų dėl to, kad kažkas naktį ėda jo pašarą ir nežadintų šeimininkų, artėjant
nakčiai Ina ant slenksčio padėjo dubenėlį su vandeniu ir maistu. Ryte dubenėliai buvo tušti, o
šalia jų vėl gulėjo pelė.
Dabar Ina kasnakt palikdavo ant slenksčio maisto ir vandens katinui. O jis iš dėkingumo
atnešdavo jai pelę. Dubenėliai vis taip pat būdavo tušti, o štai pelės pasitikdavo moterį jau ne
kiekvieną rytą, turbūt svečias jau spėjo susidoroti su didžiąja dalimi graužikų.
Ina sugaudavo save galvojant, kad dabar ji turi du katinus, antrąjį ji juokais vadino „Šredingerio katinu“ – jis tuo pat metu ir egzistavo, ir neegzistavo, juk moteris jo niekada nematė.
Dieną katinas nesirodė ne tik Inos kieme, jis taipogi buvo mįslė ir jos kaimynams, kurie irgi nieko nežinojo apie pilką katiną. Į mistifikacijas Ina nebuvo linkusi, todėl pagalvojo, kad katinas benamis ir gyvena kur tvarte ar pievoje šalia kelio, stengdamasis dieną nepakliūti žmonėms į akis.
Pirmąkart su savo paslaptinguoju naktiniu svečiu Ina susitiko vasaros pabaigoje. Temti pradėjo anksčiau, todėl, kai Ina išnešė dubenėlius su maistu įprastu metu, katinas jos jau laukė.
Gyvūnas žiūrėjo į moterį iš krūmų savo geltonomis akimis, tačiau nepriėjo, palaukęs, kol Ina
paliks maistą ant slenksčio ir įeis į namą.
Atėjus pirmiesiems šalčiams, katinas pasidarė žymiai drąsesnis ir pradėjo užeiti namo. Pūkis
neypatingai apsidžiaugė nauju gyventoju, todėl arti šeimininkų lovos jo neprileido. Katinas
pasirodė nereiklus ir nakvynei išsirinko šiltą kampelį prieškambaryje. Palaipsniui gyvūnas
įpranta, kad turi namus, o Ina ir Pūkis pažindinasi su naujuoju draugu.
