Prie judrios parduotuvės įėjimo sėdėjo pririštas šuo. Jis drebėjo ant šalto asfalto, o jo liūdnos akys sekė kiekvieną, kuris praėjo pro šalį. Praeiviai skubėjo reikalais, kai kurie trumpam pažvelgė, bet nė vienas nesustojo, kad sužinotų, kodėl gyvūnas sėdi vienas, toks bejėgis ir sutrikęs. Šuo akivaizdžiai laukė kažko – arba kažkieno.
Laikas ėjo, ir nebylus šuns žvilgsnis darėsi vis labiau nevilties kupinas. Jam norėjosi išrėkti, bet vietoj to jis tik tyliai inkštė, nuleisdamas galvą ant letenų, tarsi praradęs viltį. Praeiviai vaikščiojo poromis, tėvai su vaikais, žmonės su pirkinių maišais, bet niekas nepastebėjo liūdno žvilgsnio, kuriuo šuo palydėdavo kiekvieną artėjantį prie durų.
Ir tada, tarp viso to šurmulio, pasirodė jaunas vyras. Jo elegantiškas paltas išsiskyrė minioje, bet dar labiau atkreipė dėmesį tai, kaip jis žiūrėjo į šunį.
Vaikinas iš karto sulėtino žingsnį, įsižiūrėjo, tarsi kažką pajuto, ir, nesusimąstęs, pasuko prie gyvūno. Jis pritūpė, kad būtų viename lygyje su šunimi, ir švelniai paglostė jam galvą. Šuo pakėlė akis, pilnas dėkingumo ir palengvėjimo, tarsi pagaliau atsirado tas, kuris išgirdo jo nebylų šauksmą.
Jaunuolis apsidairė, bandydamas suprasti, ar netoliese yra šeimininkas. Tačiau niekas nepriėjo, o šuo liko pririštas toje pačioje vietoje. Vaikinas išsitraukė telefoną ir pradėjo skambinti vietinei gyvūnų prieglaudai, tuo pat metu bandydamas raminti šunį švelniais žodžiais.
Jis nebuvo tikras, kiek laiko gyvūnas čia praleido, bet jau žinojo, kad negalės jo palikti likimo valiai.
Kai atvyko prieglaudos darbuotojas, vaikinas perdavė jam visą informaciją ir susitarė, kad stebės situaciją. Jis netgi paliko savo kontaktą, kad būtų tikras, jog su šunimi viskas bus gerai, ir jei niekas jo nepasigedės, jis buvo pasiruošęs priimti jį pas save.
Jaunuolio, vilkėjusio brangų paltą, poelgis tapo ryškiu priminimu, kad net pačiame judriausiame dienos sūkuryje visada atsiras vietos užuojautai. Savo rūpestingumu jis parodė, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti didvyriu tiems, kuriems to reikia.
Šuo nebebuvo vienišas – jis rado draugą, kuris išgirdo jo pagalbos šauksmą.
