Šuns neįleido į traukinį. Galbūt šeimininkas nepateikė dokumentų laiku arba neįsigijo tinkamo bilieto. Nežinau, kas tiksliai įvyko. Bet ištikimas draugas liko ant perono. O vyras šaukė jam pro vagono langą:
— Palauk manęs! Juk viską supranti! Man reikia! Labai reikia! Bet aš greitai sugrįšiu!
Kajutėje esantys kaimynai ir viso vagono keleiviai labai nerimavo, traukinys pajudėjo, o žmogus, pasilenkęs per langą, toliau šaukė šuniui. Jis bėgo paskui vagoną ir švelniai inkštė, kol nesustojo perono gale ir liūdnomis akimis žiūrėjo į tolstantį traukinį. Taip pradėjo tekėti pilkos, begalinės dienos, kupinos laukimo ir vilties.
Netrukus visi stoties darbuotojai pradėjo šunį šerti ir slėpti šiltame pastate. Jis tapo visų stoties darbuotojų numylėtiniu. Kiekvieną atvykstantį traukinį jis sutikdavo viltingomis akimis, bėgdamas per peroną ir žvelgdamas į išlipančių keleivių veidus. Su kiekvienu nauju atvykimu viltys blėso, ir įprasta liūdesys užpildė viską, padarydamas šį pasaulį pilką ir šaltą.
Taip praėjo metai. Tada dar vieni.
“Tikriausiai šeimininkas labai užsiėmęs,” — manė šuo. “Bet juk jis negali nesugrįžti. Jis pažadėjo, ir jis mane myli.”
Jis laukė, tikėdamasis, ir kiekvieną dieną bėgo sutikti traukinių.
Netrukus visas miestas sužinojo apie šunį, vardu Bruno, taip jį pavadino. Iš pradžių dešimtys, o vėliau šimtai žmonių atvyko į stotį ir bandė jį pasiimti namo. Tačiau Bruno ištrūko ir bėgo atgal į peroną. Juk ten tuoj turėjo pasirodyti jo žmogus.
Taip praėjo treji metai.
Šaltą žiemos rytą grupė moterų ir keletas vyrų — stoties darbuotojai — įsiveržė į viršininko kabinetą.
— Oliveri, Oliveri! — šaukė jie, pertraukdami vienas kitą. — Bruno… jam kažkas nutiko!
Oliveris, stoties viršininkas, rimtas ir reiklus žmogus stambaus sudėjimo, atsistojo nuo stalo, užsidėjo uniformos švarką ir kepurę, o tada išgėrė dvi tabletes.
— Laukite manęs čia, — griežtai pasakė jis.
Jis išėjo iš kabineto, smarkiai trenkdamas duris už savęs ir užrakindamas jas. Moterys už durų pradėjo belstis ir žadėjo griausmus ir žaibus ant jo galvos.
Oliveris giliai atsiduso, pataisė kepurę ir nuėjo į laukiamąją salę. Laukiantys bilietų žmonės puolė prie jo, reikalaudami atsakymo, bet jis tyliai praėjo pro juos.
Priėjęs prie salės kampo, kur ant šiltos paklodės gulėjo Bruno, jis pasilenkė ir palietė jo nejudantį kūną. Tada ištiesėsi ir pagarbino iškeliavusiam ištikimam draugui. Aplink esantys žmonės nutilo, pagaliau suvokdami, kas įvyko.
Oliveris tyliai pakėlė šunį kartu su jo paklode ir nešė jį link išėjimo. Keleiviai, kurie dar prieš minutę šaukė ir keikėsi, dabar tyliai pasitraukiantys. Jie suprato, kad šis šuo buvo stoties dalis, jų gyvenimų dalis.
Po dviejų valandų Oliveris sugrįžo. Rankose jis laikė dvi dideles rankines ir keletą lentelių, kurias jis pakabino visoje stotyje:
“Dėl netikėtos stoties darbuotojo mirties
stotis uždaryta iki dienos pabaigos.”
Jis grįžo į kabinetą, atidarė duris, ir moterys, kurios dar neseniai reikalavo paaiškinimų, nutilo, pamačiusios degtinės butelius ir stiklines ant stalo.
— Ruoškitės, minėsime šviesią mūsų Bruno sielą, — pasakė Oliveris.
Viena iš valytojų tyliai pravirko.
— O aš jam pastatysiu paminklą, — staiga pasakė vienas iš darbuotojų, — Anksčiau kapinėse paminklus statydavau… Seniai negeriu, bet už Bruno išgersiu. Šventas buvo šuo.
Praėjo mėnesiai.
Vieną dieną stotyje pasirodė vyras. Jis gėdingai murmėjo kažką valytojai:
— Šuo… žinote… seniai tai buvo… negalėjau anksčiau sugrįžti…
Valytoja, šūktelėjusi, nubėgo pas Oliverį:
— Jis sugrįžo! Bruno šeimininkas!
— Kas? — paklausė Oliveris, užsidedamas kepurę ir išgerdamas įprastas tabletes. — Parodyk jį.
Vyras vaikščiojo po salę, dairydamasis.
— Tu esi Bruno šeimininkas? — paklausė jo Oliveris.
— Bruno? Ak, taip, Rokko! Kur jis? Laukia manęs?
— Jis čia, — atsakė Oliveris su akmeniniu veidu. — Eime, parodysiu.
Jie išėjo į peroną, nutviekstą pavasario saulės. Vyras pamatė paminklą — didelį granito šunį, įdėmiai žvelgiantį į traukinius. Ant lentelės buvo parašyta:
“Nuo dėkingų miesto gyventojų
pasaulyje ištikimiausiam šuniui — Bruno.
Mes tavęs nepamiršime!”
— Kaip taip gali būti? Jis turėjo laukti! Juk aš jam sakiau… — vyras sušuko.
Oliveris suraukė antakius:
— Užsičiaupk ir ding lauk iš čia, kol dar esi sveikas.
Jis pagarbino paminklą, apsisuko ir nuėjo atgal į stotį, nesigręždamas.
O saulė toliau švietė, užliedama peroną pavasario šviesa. Žmonės sustodavo prie paminklo, skaitydavo užrašą, ir jų veiduose atsirasdavo lengvas liūdesys ir supratimas: šuns ištikimybė yra neįkainojama.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.