Vienas kunigas sugalvojo neįprastą būdą atsisveikinti su poromis, kurios susituokė.
Po sutuoktuvių jis atvesdavo jaunavedžius prie bažnyčios įėjimo ir sakydavo:
– Prieš jums išeinant, nuotakai suteikiama didelė garbė paskambinti bažnyčios varpu.
Po to jis įduodavo į jos ranką storą virvę. Ji traukdavo iš visų jėgų, tačiau pastebėdavo, kad negali pajudinti sunkaus metalinio varpo liežuvio.
Tuomet dvasininkas siūlydavo jaunikiui padėti nuotakai. Kartu jie traukdavo virvę, ir varpas skambėdavo, pranešdamas visiems, kad gimė dar viena šeima.
O dvasininkas linkėdavo jauniesiems:
– Kai jūs eisite per gyvenimą, niekada nepamirškite, kad varpai suskambės tik tada, kai jūs trauksite virvę kartu…
