Jei tik jūs žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tą, kurį mylite.
Jei tik jūs žinotumėte, kaip keičiasi jūsų veidas, kai kalbate apie tą, kurį mylite. Apie vaiką, apie močiutę, apie senelį, apie tėvus, apie mylimą žmogų. Net apie šuniuką ar kačiuką.
Visa įtampa praeina, visos raukšlelės išsilygina, o iš akių sklinda švelni šviesa. O lūpose vos regima šypsena. Ir tokia meilės šviesa jus pakeičia – jūs tampate neapsakomai gražus.
Neapsakomai geras. Švelnus. Ir truputis šios šviesios meilės energijos persiduoda kitiems.
Šiomis minutėmis jumis galima grožėtis arba tapyti portretą.
Šios akimirkos trumpos ir stebuklingos kasdienybės šurmulyje ir gyvenimo nerime. Reikia dažniau prisiminti tuos, kuriuos mes mylime. Prie kurių nuoširdžiai prisirišę. Kurie pripildo mūsų širdį…
Ir visi bus gražesni ir gražesni. Švelnesni ir geresni. Gailestingesni vieni kitiems – meilė daro mus gailestingais. O juk reikia tiek mažai – pakalbėti su žmogumi apie tą, ką jis myli. Kad jis prisimintų. Ir prisipildytų šviesa. Ir pripildytų kitus.
