Kartą gyveno labai ūmus ir nesivaldantis jaunuolis. Ir štai kartą jo tėvas davė jam maišiuką su vinimis ir liepė kaskart, kai jis nesuvaldys savo įsiūčio, įkalti vieną vinį į tvoros stulpą.
Pirmą dieną stulpe buvo kelios dešimtys vinių. Kitą savaitę jis išmoko valdyti savo pyktį ir sulig kiekviena diena į stulpą įkalamų vinių kiekis ėmė mažėti.
Jaunuolis suprato, kad lengviau kontroliuoti savo temperamentą, nei kalti vinis.
Galiausiai atėjo diena, kai jis nė karto neprarado savitvardos. Jis papasakojo tai tėvui ir šis pasakė, kad nuo šiol kiekvieną dieną, kai sūnui pavyks susivaldyti, jis gali ištraukti iš stulpo po vieną vinį.
Ėjo laikas ir atėjo diena, kai jis galėjo pranešti tėvui, kad stulpe neliko nė vienos vinies. Tada tėvas paėmė sūnų už rankos ir nuvedė prie tvoros:
– Tu neblogai susidorojai, bet matai, kiek stulpe skylių? Jis jau niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Kai tu sakai žmogui ką nors pikta, jam lieka toks pat randas, kaip ir šios skylės.
Ir nesvarbu, kiek kartų po to tu atsiprašysi – randas liks.
