Istorijos galėjo nebūti, jei kartą vienas žmogus su didele širdimi nebūtų padėjęs kitam. Žinia, kad gėris turi savybę sugrįžti siuntėjui šimteriopai, ir šiandien jūs įsitikinsite tuo dar kartą. Formindama įvaikinimo dokumentus, Ingeborga Makintoš ir įsivaizduoti negalėjo, kuo jai atsigręš šis kilnus poelgis!
Praėjus 28 metams jos pasiaukojimas ir beribė meilė artimam tiesiogine prasme išgelbėjo Ingeborgai gyvybę.
Ingeborga Makintoš pasirinko neįprastą ir labai sunkią profesiją. Ji vaikų, kurių atsisakė tėvai, globėja.
Daugiau nei 120 pamestų vaikų rado šilumą, dėmesį ir rūpestį savo vadinamos mamos namuose. Ir nors į kiekvieną vaiką Ingeborga žvelgė su beribiu jautrumu ir meile, mažylis tiesiog užkariavo jos širdį.
Vaikų, kurių atsisakė tėvai, prieglaudoje Ingeborga sutiko 4-metį mažylį ir iškart suprato, kad tai jos berniukas. Tačiau įsivaikinti mažojo Džordano iškart nepavyko.
Nepaisant palankaus globos tarnybų požiūrio, Makintošai nepasiėmė berniuko.
Pasirodė, biologinė berniuko motina iškėlė sąlygą – įsivaikinti Džordaną galėjo tik afroamerikiečių arba mišri šeima. Dėl šios sąlygos apie 4 metus berniukui ieškojo tinkamos šeimos visoje šalyje. Galiausiai po bevaisių paieškų Džordanas visgi tapo oficialiu Ingeborgos Makintoš sūnumi. Po 28 metų nelauktai atėjo bėda…
Laimingas gyvenimas klostėsi savo ruožtu. Berniukas tapo suaugusiu, savarankišku žmogumi. Tačiau jis visada prisiminė tą, kuri pakeitė jam motiną ir grąžino tikėjimą žmonėmis.
Džordanas buvo be galo dėkingas Makintoš už savo vaikystę – už tą rūpestį ir meilę, kurią ji dovanojo. O prieš kelis mėnesius jam pasitaikė galimybė atsidėkoti savo mamai.
Ingeborgai aptiko inkstų policistozę ir reikėjo skubios persodinimo operacijos. Neverta sakyti, kad eilė donoro organams didžiulė. Žmonės laukia metais ir neretai taip ir nesulaukia gelbstinčios operacijos.
Suprasdama tai, Makintoš nusiteikė, kad jos gyvenimas, kurį visą be gailesčio paaukojo padėdama kitiems, eina į pabaigą. Tačiau čia įsikišo jos mylimas berniukas…
Kai tik Džordanas sužinojo apie mamos ligą, jis tuoj pat pridavė visus būtinus tyrimus, kad patikrintų suderinamumą. Pasirodė, kad jo inkstas pilnai tinka persodinimui. Be menkiausios abejonės vaikinas atidavė dalį savęs pačiai tikriausiai mamai.
Laimei, operacija praėjo sėkmingai ir dabar Ingeborga gyvena toliau, savo visų įvaikių ir, žinoma, Džordano džiaugsmui.
Ji įsivaikino 120 vaikų, tačiau ją išgelbėjo tik vienas…
Nuostabus ir absoliučiai simboliškas niuansas: operaciją atliko Motinos dienos išvakarėse. Ir nesvarbu – tikra mama ar įmotė. Labai paprastai ir aiškiai visa tai nusako Džordano žodžiai:
„Tai mažiausia, ką aš galėjau padaryti. Ji išgelbėjo mane, aš turėjau išgelbėti ją“.
Tokį santykį nedažnai sutiksi net tarp artimų giminaičių. Galbūt tai gera priežastis susimąstyti apie tai, kaip mūsų poelgiai gali pakeisti gyvenimą į gera.
Pasiaukojimas ir dėmesys, rūpestis ir meilė – tai tos neįkainojamos monetos, kurių neverta taupyti ir laikyti prie savęs.
