Su savo buvusiu mes išsiskyrėm ne pačiu geriausiu būdu. Jis akimirksniu prarado mano pasitikėjimą ir pagarbą.
Sūnus irgi jo nenorėjo matyti ir nutraukė visus ryšius su juo. Tačiau po 5 metų jis atsirado prie mūsų namų vos ne ant kelių.
Taip, jis tada buvo ne vienas. Jam už rankos buvo maža mergaitė, 3 ar 4 metų.
Pirmieji žodžiai, kuriuos jis man tada pasakė:
– Prašau, padėk! Man daugiau nėra į ką kreiptis.
Aš pažvelgiau į dideles žydras mažos mergaitės akis ir nusprendžiau juos įleisti.
Kol mergaitė žaidė su savo lėle kambaryje, aš su buvusiu kalbėjausi virtuvėje. Pasirodo, po mūsų skyrybų jis vedė merginą, kuri labai greitai po vaiko gimimo tapo narkomane. Per pastaruosius du metus ji ištempė iš namų viską, ką tik galėjo.
Pardavinėjo, pirkosi dozę. Paskutiniais mėnesiais ji išvis dingo. Jis pats augino savo dukrą,rūpinosi ja kaip tik galėjo. Bet paskui jis nebegalėjo susidoroti vienas.
Aš išklausiau visą šią tragišką istoriją. Norėjau rasti tą piktą žmogų, kuris kadaise atėmė iš manęs beveik viską. Jo jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Prieš mane stovėjo visai kitas žmogus, neatpažįstamai pasikeitęs.
Dabar jo akys liūdnai žiūrėjo į mane, kėlė gailestį. Tuo momentu aš buvau priversta priimti sprendimą, ir aš jam pasakiau:
– Tu gali likti čia, bet tau teks prašyti sūnaus atleidimo. Ir aš nieko dėl tavęs neprivalau, bet kuriuo momentu panorėsiu viską baigti – taip ir bus.
Jis sutiko su mano reikalavimais ir ėmė gyventi pas mane. Mano sūnus mokėsi universitete kitame mieste.
Mano buvęs pradėjo man visame kame padėti: darė namų ruošos darbus, ėjo į parduotuvę, taisė viską, kas papuolė po ranka,valandomis vaikštinėjo su dukra ir palaipsniui sugebėjo susigrąžinti mano pagarbą ir pasitikėjimą.
Labai greitai mano sugyventinis pavirto mano vyru. Taip, aš iš naujo jį įsimylėjau. Bet šįkart tai buvo visai kitas žmogus, kuriam aš atidaviau savo širdį.
Dabar praėjo jau keletas metų, o aš nė karto nepasigailėjau dėl savo sprendimo.
