Prarastasis amžius – tai amžius nuo 50 iki maždaug 70 metų…
Prarastasis amžius – tai amžius nuo 50 iki maždaug 70 metų. Ir „ prarastuoju“ jį vadina todėl, kad šis laikas mūsų gyvenime lyg neegzistuoja.
Neegzistuoja dėl tokios paprastos priežasties, kad tuo periodu mes iš visų jėgų bandome atrodyti dar jaunais, o paskui su liūdesiu pripažįstame save jau senais. Ir todėl paprasčiausiai išbraukiame iš savo gyvenimo didžiulį gabalą, kuris šiaip jau galėtų būti geriausiu mūsų gyvenime.
Kai kurie mano, kad po 55 ar 60 metų apie gyvenimo malonumus galima sėkmingai pamiršti.
Nieko panašaus! Paslaptis paprasta.
Nereikia bandyti po 55 gyventi kaip 30-ies ar 40-ies metų. Vietoje to reikia leisti sau vystytis toliau.
Mes juk nebandome 15-os gyventi kaip penkerių arba, tarkim, 30-ies kaip 15-os. 15-os nežaidžiame lėlėmis ir kareivėliais, kaip penkerių. O 30-ies nesiklausome tos muzikos, kurios klausėmės 15-os.
Žinoma, tai nereiškia, kad mes gauname mažiau malonumo. Tai reiškia, kad mes gauname malonumą kitur.
Aš daug kartų iš skirtingų žmonių girdėjau apie įdomų fenomeną. Maždaug 50-55 metų daugeliui kyla
pojūtis, lyg gyvenime kažkas pasibaigė, o kažkas dar, kas turėjo tuo momentu prasidėti, dar neprasidėjo.
Paprasčiau tariant, gyvenime susidaro tam tikra pertrauka, pauzė, kuri kaip bebūtų liūdna, gali tęstis ilgai, labai ilgai iki pat mirties.
Ką čia pasakyti?
Visa esmė tiksluose, draugai, visa esmė tiksluose! Po 50-ies mes standartiškai išsikeliame tikslą gyventi ne blogiau nei anksčiau. Ne blogiau nei anksčiau atrodyti, ne blogiau nei anksčiau dirbti, ne blogiau uždirbti, ne blogiau poilsiauti…
Ir ar verta stebėti, kad tiek daug žmonių su liūdesiu pajunta, kad po 50-ies jų gyvenimas lyg sustojo? Kaip gali būti kitaip, jei viskas, ką mes bandome padaryti – tai pakartoti pačius save?
Pabandykite išsikelti sau kitokį tikslą – gyventi geriau, nei anksčiau. Gauti iš gyvenimo daugiau
malonumų. Linksmiau pramogauti, įdomiau poilsiauti, geriau atrodyti, smarkiau ir ryškiau mylėti.
Pabandykite ir jūs iškart pajusite, kad gyvenime vėl atsirado prasmė.
Ką, neįmanoma? O kodėl gi ne, tiesą sakant?
Kol mes galvojame, kad po 50-ies mūsų asmeninis vystymasis baigiasi, kol beviltiškai stengiamės laikytis praeities, gyventi kaip anksčiau, apie kaifą ir džiaugsmą galima pamiršti.
Gyvenimo džiaugsmas ir malonumas po 55 atsiranda tada, kai jūs paleidžiate praeitį ir leidžiate sau toliau gyventi, keistis, vystytis, tapti kitokiu, leidžiate sau naujus pomėgius, naujus draugus, naujas veiklas, naujas – kitus! – malonumus.
Net palyginus su mūsų tėvų karta mums pridėjo papildomus 25 metus aktyvaus gyvenimo!
Ketvirtį amžiaus!
