Viena graži keturiasdešimties metų moteris kalbėjosi su manimi ir visą laiką barškino savo geležinę grandinėlę.
Netgi grandinę iš stambių narelių. Tai buvo rankinės grandinė. Ilga, geležinė grandinė, kurią moteris tai užsivyniodavo ant riešo, tai perrinkinėdavo, užsigalvojusi.
Kai ji mokėsi mokykloje, trys mergaitės ėmė ją persekioti ir tyčiotis iš jos. Pravardžiavo, darė visokias šunybes, piktžodžiavo…Palaipsniui prie jų prisijungė visa klasė, taip jau nutinka. Ir ši moteris-mergaitė atsidūrė atstumtosios padėtyje.
Ji nerodė savo skausmo. O paskui verkdavo namuose, tik mamos nenorėjo skaudinti. Ji turėjo tik mamą. O mergaitės sužinojo, kad jai patinka berniukas iš paralelinės klasės. Jos ją išjuokė, apšmeižė ir sugriovė trapų jausmą ir nedrąsias viltis…
Praėjo daug metų. Viskas jau praeityje. Ir Leną jaudina tik asmeninė vienatvė. Nėra artimų draugų, nėra mylimo žmogaus. Nesusiklostė. Nors visose kitose sferose viskas gerai: puikus darbas, visko turi pakankamai, puiki išvaizda, puikus išsilavinimas, gražus namas ir du šunys. Ir katinas…
Aš paklausiau, kada bus klasiokų susitikimas? Kaip tik buvo vasaris. Ir Lena ėmė mostikuoti rankomis, grandinėlė sužvangėjo; ką jūs! Aš niekada nevažiuoju į mažą vaikystės miestelį ir niekada nevaikštau į susitikimus. Tai labai sunkus prisiminimas. Man baisu juos matyti, tuos, kurie iš manęs tyčiojosi.
…Bet paskui Lena mane suprato ir nuvažiavo – automobiliu šimtą kilometrų. Nuėjo į klasiokų susitikimą. Ir pamatė dvi mergaites. Tas pačias. Trečioji mirė nuo alkoholizmo po kalėjimo. O šios dvi – ką ten ir kalbėti. Liūdnas vaizdas. Nelaimingi gyvenimai ir seni, raukšlėti veidai su užgesusiomis akimis.
Jos šiek tiek atgijo, kai pamatė Leną. Ir net pabandė pasakyti kažką tokio, įžeidžiančio. Atseit, tavęs nepažinti!
Jų taip pat buvo galiam nepažinti, nebent prieiti labai arti, pasižiūrėti giliai į užgesusias akis. Ką Lena ir padarė – pažvelgė savo praeičiai į akis. Dabar jau nebaisiai, o apgailėtinai ir supuvusiai. Mirusiai praeičiai…
O po pusmečio Lena jau pasakojo apie savo vyrą. Jis atsirado jos gyvenime ir tapo jos laime. Ir draugų atsirado – Lena pradėjo užsiiminėti nardymu. Nerdavo į mėlynos jūros gilumą. Gilumoje gražu, nors pradžioje ir baisu…
…O geležinės grandinėlės daugiau nebebuvo. Kita rankinė, švelnios turkio spalvos, plonomis rankenomis. Grandinė dingo. Kartais reikia panerti į gilumą, į praeitį, kad grandinės dingtų. Praeitis miršta, grandinė susidėvi, ateitis gimsta…
