Man 45 metai. Vedžiau 30-ies, kai sutikau ir pamilau geriausią moterį pasaulyje, savo Kristiną.
Ilgą laiką mes neturėjome vaikų, bet aš niekada nepriekaištavau žmonai dėl to. Ji tapo man ir mano mylimąja, ir mano vaiku.
Dieną, kai žmona pasakė, kad mes turėsime mažylį, prisimenu iki šiol. Kiek džiaugsmo ir laimės buvo jos akyse! O man staiga suspaudė širdį nuo nesuprantamo liūdesio ir nerimo.
Esmė tame, kad gydytojai uždraudė žmonai gimdyti – silpna širdis. Bet ji vis tiek padovanojo man sūnų, žinojo, kaip aš svajoju apie įpėdinį.
Nuo tada mano žmonos sveikata galutinai pašlijo. Diena po dienos ji geso kaip žvakė ir po trijų metų jos nebeliko.
Tačiau prieš mirtį ji paprašė pažadėti jai, kad kai jos nebebus, aš turiu vesti jos geriausią draugę.
Esmė tame, kad ta draugė buvo mūsų pirmojo susitikimo liudininkė, paskui liudininkė mūsų vestuvėse. Aš ir nežinojau (o gal nenorėjau žinoti), kad ji seniai buvo mane įsimylėjusi. O mano Kristina turbūt suprato.
Ta moteris dažnai būdavo mūsų namuose, ji net tapo mūsų sūnaus krikštamote. Ir aš matau, kad ji nuoširdžiai jį myli, kaip savo.
Aš kol kas negaliu įsivaizduoti kitos moters savo žmonos vietoje. Bet ir mažylio vienas auginti negaliu – aš matau, kad jam reikia mamos.
Tik aš daviau žodį išpildyti paskutinį žmonos norą. Iki šiol prisimenu jos žodžius: „Tik Martai aš galiu patikėti tave ir mūsų sūnų. Jei tu būsi su ja, mano siela bus rami.“
Štai ir nežinau, ką man daryti. Marta gera, graži moteris. Tačiau aš nejaučiu jai tokios meilės, kaip Kristinai. O jei po kurio laiko, kai mano skausmas atlėgs, aš pajusiu tokius pat gilius jausmus visai kitai moteriai. Ir kas tada?
Iš vienos pusės aš surištas to pažado, o iš kitos – gyvenimas yra gyvenimas ir visko gali nutikti.
Dabar aš net ant žmonos kapo ramiai negaliu ateiti, man vis atrodo, kad ji žiūri į mane ir klausia, kodėl aš delsiu išpildyti duotą žodį. O aš nežinau, ką atsakyti…
