Jaučiuosi visiškai sudaužyta, nusprendžiau parašyti čia. Įvertinkite situaciją, o tai aš greitai išeisiu iš proto!!! Noriu pasiimti vaiką ir palikti vyrą. Dėl ko?! Mano nervai nebelaiko anytos kišimosi ir vyro neveiksnumo! Santuokoje gyvename beveik 5 metus.
Vyras tiesiog puikus tėtis (turim dukrą)… puikus vyras, meilužis, draugas… myliu jį, bet!!! Jo mama tiesiog generolas su sijonu! Ji turi du vaikus, vyrą. Visą gyvenimą vyrai jai tarnauja! Jokio žodžio prieš! Net kai ji jau atsisėda jiems ant sprando!
Mano šeima kitokia, tėvas namų galva, o mama kaklas. Niekada nesibara, vienas kitam nusileidžia, ir vaikai, ir suaugę turi savo nuomonę ir visi elgiasi draugiškai.
Santykiai su anyta buvo kažkokie dviveidžiai. Į akis gera, o patyliukais per vyrą komanduoja mūsų šeima. Kai aš pagimdžiau (gimdymas buvo laaabai sunkus, ant mano ir mažylės mirties ribos), mažylę paėmė į kitą miestą į reanimaciją (aš jos net nemačiau).
Kai jau pradėjau vaikščioti, anyta atėjo į gimdymo namus manęs aplankyti. Jos išvaizda buvo pilna kaltinimų, smerkimo (niekada nepamiršiu jos veido tuo momentu).
Tačiau pasišypsojo, pasikalbėjome ir ji išėjo. Paskui 3 metus priekaištavo (ne į akis, o per mano tėvus, vyrą, esą aš kalta, nes atsisakiau daryti pjūvį. Atseit jai ginekologė taip pasakė ir jie ja patikėjo). Su vaiku viskas gerai.
Ir vienu man laimingu momentu, kai mes nusprendėme eiti į svečius per kovo 8, ko nebuvo jos planuose, ji pirmą kartą užsipuolė mane ir parodė visą savo gyvatišką esybę. Viską man pasakė į akis, na ir aš jai. Buvo siaubingas skandalas, aš jai vos netrenkiau, kai ji prisėlino prie manęs ir ėmė pasitenkinusiu snukiu rėkti. Nuo tada daugiau nei metai nebendrauju su vyro šeima.
Žodžiu, baigiu, ji prieš vyrą verkia ir vaidina nuskriaustąją. Jis tiki ir ta gyvatė vis labiau lenda į mūsų santykius. „Tai juk mama!“ O pastarąjį mėnesį pasakė, kad nupirks mums namą (gyvename bute), ieškokite!
Mes radome, reikėjo tik pinigus paimti. Ir čia ji sako, „Tai toli nuo manęs, neduosiu!“ Mergaitės, aš sutikau su jos pinigais tik todėl, kad tai mūsų svajonė. Mes gyvename tokiooose sąlygose, tiesiog siaubas, su vaiku. Kažko geresnio sau leisti tiesiog negalime.
Jai nusispjaut, kokiose sąlygose gyvena jų sūnus! Per tiek metų nė karto neatėjo pažiūrėti, kur gyvena jų sūnus! Tačiau vyras per kiekvienas išeigines važinėja pas juos ir veža dukrą. Po gimdymo aš norėjau pasikarti (buvo kažkoks psichikos sutrikimas, paskui atleido),
dabar toks pat jausmas, lyg būčiau visa sudaužyta dėl tokio anytos egoizmo į viską aplink, į
sūnų. Ji myli tik save.
P.S. Gyvename skurdžiai, beveik nieko savo neturime. O pas juos namie euroremontai daromi, statomi kalviški vartai, baldai perkami ir niekada nepaklausta, gal tau, sūneli, kuo nors padėti. Kartais duoda produktų lyg išmaldos. Sakykite, ką daryti, aš jau tiesiog ant ribos.
