Atėjo dviese. Vyras ir žmona. Pas mane jie buvo pirmą kartą. Aš pavargusi (penkta konsultacija), alkana ir dėl to kažkokia rami ir nepajudinama.
— Aš pirmą kartą esu pas psichologą! — nervingai sako vyras. Žandikauliai juda. Visa esybe demonstruoja „Kokio velnio“.
— Mane žmona įkalbėjo!
— Ir ką?
— Ką, ir ką?!! Mes sūnų turim. Aš turiu. Debilą! — įsiaudrina jis.
— Debilas — tai psichiatrinė diagnozė, — sakau aš pavargusiu balsu. — Jūsų sūnus šia prasme debilas?
Vyras žiūri jau į mane, kaip į idiotę. Po to klausiamą žvilgsnį nukreipia į žmoną: „ Tu pas ką mane čia atvedei?!!!“.
Šioji susitraukė, sėdi ant kėdės krašto, akis nukreipia, rankas tarp kelių spaudžia.
Jis apmaudžiai raukosi, atsisuka į mane, tyli. Aš irgi tyliu. Jis neišlaiko. Pyksta dar labiau.
— Štai jūs lyg ir psichologė, taip? Hm. Tai paaiškinkit man, ką man su juo daryti?
— Su kuo?
— Su sūnum!!!!
— O kas jam?
Vyras suapvalina akis, stebėdamasis mano bukumu ir nesugebėjimu skaityti minčių. Vėl atsisuka į žmoną, išraiškingai žiūrėdamas: „Kur tu tą kvaišą radai?“ Bet žmona – patyręs kovotojas, sėdi, nepakeldama akių, ir tik pagal tai, kaip bala jos veidas, aš suprantu – ji išnaudojo visas savo jėgas tam, kad jį atvestų pas mane.
— Jis nesusivokia, kas esąs, suprantate. Snarglys. 14 metų, o elgiasi kaip, kaip…
— Kaip?
— Grįžtu namo po darbo. Batai stovi vidury kilimėlio. Aš jam: „Tu išvis šiam gyvenime ką nors moki daryti? Batus į vietą pasistatytum“. Šimtą kartų jam sakiau, kad batus statytų šone, ne, kaip debilas, nieko nesupranta. Viską gyvenime lengvai gauna. Telefoną sulaužė. Nevertina. Niekuo su manim nesidalina. Motiną įžeidinėja. Namuose nieko nedaro. Visi žodžiai kaip žirniai į sieną. Nei gėdos, nei sąžinės. Ir štai kaip su juo elgtis? Kaip rasti bendrą kalbą? Jūs juk psichologė, ką patartumėt? Turite kokį receptą?
— Turiu, — atsakau, pažeisdama visus psichologo konsultacijos kanonus.
— Ir sprendimas yra?
— Yra, — pati apstulbstu nuo savo nachališkumo.
Žinote, yra psichologinės konsultacijos algoritmas. Ypač tai liečia pirmą konsultaciją. Ir mane mokė, kad pirmas susitikimas – tai informacijos rinkimas, klausimo (poreikio) nustatymas, kontakto suradimas. Apie terapiją dar net nekalbama. O apie problemos sprendimą – tuo labiau. Kas man čia užėjo…(((
— Ar aš teisingai supratau, jūs nežinote, kaip jums kalbėtis su sūnum ir negalite su juo rasti bendros kalbos?
— Taip, sakau gi!
— Yra labai paprastas sprendimas. Tik nežinau, ar jūs su juo susidorosite, – abejodama sakau aš.
— Na? Sakykite!
— Tai ne sakyti, o padaryti reikia.
— Ką padaryti?
— Kuovardu sūnus?
— Antonas.
Ir čia aš visai įžūlėju (kolegos mane supras, apie ką aš), pasiimu lapą popieriaus, markeriu rašau „sūnus Antonas, 14 metų“ dedu kabineto tolimajame kampe ir siūlau vyrui įsivaizduoti, kad jo sūnus stovi ant to lapo.
— Pavyko?
— Klausiu
— Taip
— O dabar lėtais žingsniais prieikite prie lapo, atsistokite ant jo, įeikite į savo sūnų, tapkite juo.
Aiškiai abejodamas, jis tai padaro, užmerkia akis.
— O dabar pasakykite, ką jaučiate?
— Baisią vienatvę. Ašaros gerklėje, verkti noriu.
— Kodėl?
— Iš nuoskaudos. Visi kabinėjasi, stumdo. Tai tas blogai, anas negerai. Gyventi nesinori. Aš kaip koks pabaisa visiems.
— Kas tie visi?
— Na, visi.
— Kas?
— Na, tėvas.
— O ko norėtųsi iš jo?
— Kad nors kartą pagirtų. Paklaustų, kaip reikalai, kad nerėktų. Aš gi irgi vyras, kad didžiuotųsi manim.
— Įkvėpkite ir iškvėpdamas nulipkite nuo lapo.
Vyras tylėdamas prieina prie kėdės, atsisėda. Moteris nusišluosto ašaras.
— Aš viską supratau, — staiga pašnibždomis sako vyras. — Viską supratau. Kai mažas buvau, aš lygiai taip pat jaučiausi. O tėvas man tik priekaištavo. Dabar aš taip pat elgiuosi. Aš supratau. Ačiū.
Akys pas abu su žmona kažkokios aiškios, tyros. Ir ausys jo geros, jaudinančios…
Viskas vyko18 minučių. Pirmą kartą mano gyvenime.
Jekaterina Savinova
Bonusas
