Vieno neturtingo vyro žmona kepė duoną, o jis paskui parduodavo ją vietinei bakalėjai. Moteris kepė 1 kg svorio kepalus. Gauti pinigai buvo nebloga parama šeimai.
Bet kartą bakalėjininkas pradėjo abejoti vargšo, parduodančio jam duoną, sąžiningumu ir nusprendė pasverti nupirktus kepalus. Pasirodė, kad kiekvienas jų svėrė ne kilogramą, o 900 g. Tai labai supykdė vyriškį.
Kitą rytą, kai tas pats vargšas vėl atėjo į parduotuvę, bakalėjininkas suirzęs tarė:
– Daugiau nenešk savo duonos! Aš vis tiek iš tavęs nieko nepirksiu, apgavike! Tu man sakei, kad riestės sveria po kilogramą, o iš tiesų jose 900 g. Aš neleisiu savęs kvailinti!
Vargšas pastebimai nuliūdo, jo žvilgsnis apsiblausė. Jis pasakė:
– Šeimininke, mes neturime svarstyklių…Matu mums visada tarnavo kilogramas cukraus, kurį aš pirkau pas tave. Pagal jį mes su žmona ir svėrėme duoną…
