Išsikviečiau santechniką, kad sutaisytų čiaupą. Pastaruoju metu nuolat lašėjo. Šis garsas labai jau „per nervus“ davė.
Jis viską greitai sutvarkė, paėmė pinigus, tačiau neskubėjo išeiti. Išeidamas jis vis tik surizikavo ir paklausė:
— Ar jums reikalingas senas maišytuvas?
— Ne. O jums jis reikalingas? – paklausiau aš.
— Taip! Tiksliau ne man, o jūsų kaimynei. Ji dar turi tris kates, kurios laksto visur ir miaukia.
— Taip, žinau tokį žmogų. O kodėl jūs ja taip rūpinatės?
— Tai, kad viena tokia istorija nutiko. Labai juokinga. Lydėjome mes į kariuomenę sūnų. Aš, žinoma, išgėriau su sūnumi. Jis man atidavė savo naują „aifoną“, kad ten nepamestų, o mainais pasiėmė mano senąjį telefoną su mygtukais. Po išlydėtuvių aš dar kartą išgėriau su draugais. O kai nubudau, aš gulėjau ant asfalto vienmarškinis ir sportinėmis kelnėmis. Aš iškart apčiupinėjau kišenes, bet telefono ten nebuvo. Akyse iškart patamsėjo, juk daiktas nebuvo pigus. Sūnus tris mėnesius jam taupė. O čia jo kvailas tėvas ėmė per akimirką ir pametė. Grįžau namo. Sėdžiu nusiminęs ant sofos ir čia pastebiu, kad iš kojinės kažkas kyšo. Ištraukiu, o ten raštelis. Jame parašyta: „Jūs labai sunkus, todėl aš paprasčiausiai paėmiau telefoną, kad jo nepavogtų. Adresas toks.“ Štai dabar jau metai kaip jai padedu. Ji – labai gera senutė. Tokius žmones saugoti reikia.
— Imkite. – pasakiau aš tiesdamas meistrui reikiamą maišytuvą.
Jis džiaugsmingai paėmė jį ir išėjo.
Keistas atvejis, vienok.
