Anksčiau galvojau, kad man pasisekė, neva ištekėjau iš meilės. Bet iš esmės viskas pasirodė kitaip. Mano vyras tikrai buvo visų vaikystės svajonių įsikūnijimas.
Argi čia laimės paslaptis?
Labai svajojau apie vaiką, norėjau sutikti žmogų, kuris kartu su manimi džiaugsis būsimais mūsų vaikais.
Mano pozicija buvo kaip ir anksčiau. Norėjau ištekėti taip, kad kartą visam gyvenimui. Didelė ir draugiška šeima – mano idealas. Ėmėmės planuoti vaikus praėjus metams po vestuvių, kadangi amžius jau spaudė.
Tačiau visi mūsų bandymai buvo bergždi. Nei po metų, nei po dviejų aš taip ir netapau mama.
Kai supratome, kad yra kažkokia problema, nusprendėme išsitirti. Gydytojai skėsčiojo rankomis po to, kai aš praėjau visus pasiruošimo etapus.
Ištyrę vyrą sužinojome, kad jis nevaisingas.
Nežinau, ką man daryti. Mano svajonės sudužo į šipulius. Labai myliu vyrą, tačiau nenoriu pasmerkti savęs vienatvei. Nenoriu daryti IVF, įsivaikinti – noriu pagimdyti pati!
Dabar turiu padaryti sunkiausią gyvenime pasirinkimą: mylimas vyras ar motinystė. Stebuklo laukti neverta, juk tikimybė pradėti mažylį mūsų poroje lygi nuliui.
Suprantu, kad yra šeimų, kurios gyvena be vaikų, bet tai ne mano variantas. Žinau, kad senatvėje gailėsiuosi, jei pasirinksiu vyrą.
Išeiti ir sukurti kitą šeimą? Ką daryti?
