Veršiukas Galijotas elgiasi labai juokingai ir atsisako priimti savo prigimtį.
Galijotas gimė pieno fermoje. Jis buvo labai liesas bei silpnas ir veršelį nukreipė į skerdyklą.
Tai sužinojusi, į jautuko likimą įsikišo vietos gyventoja Šeili Habs. Ji išpirko gyvūną ir apgyvendino savo rančoje Denvile, Kalifornijoje. Veršeliui reikėjo kruopščios priežiūros ir sustiprinto maitinimo, bet patyrę fermeriai žinojo, ką daryti, ir kartu su vietos veterinaru išslaugė veršelį.
Fermoje mažylis susidraugavo su Habsų šunimis tiek, kad ėmė laikyti juos savo broliais, o save – šuniuku. Pasak jautuko šeimininkės, jis viską kartojo paskui šunis: žaidė su jais gaudynių, gėrė vandenį iš dubenėlio, miegojo jų gultuose, visai ne kaip karvė padėjęs snukį ant priekinių kojų.
Jis prašė pakasyti paausį ir trynėsi į ištiestą delną, ko karvės šiaip jau niekada nedaro. Ypatingas ryšys užsimezgė su dogu, vardu Leonidas. Jis prižiūrėjo jautuką kaip savą, o kai veršelis negaluodavo, valandomis gulėdavo šalia jo.
Dėl to, kad Habsų ferma randasi miškingoje kalvotoje vietovėje, kur veisiasi kojotai ir pumos, mažąjį Galijotą apgyvendino žaidimų namelyje galiniame kieme.
Tačiau jis dažnokai žvilgčiodavo pro langus, pavydėdamas šunims, kuriuos įsileidžia namo. Kartą Šeili atsitiktinai paliko duris į kiemą atviras, o kai grįžo, pamatė labai juokingą vaizdelį.
Matydamas, kaip jo vyresnieji broliai susirango ant sofos popiečio miegui, Galijotas nusprendė, kad jam irgi galima, ir savo 100 kg kūneliu užėmė pusę erdvės.
Pamačiusi tai, Šeili negalėjo susilaikyti nesijuokusi, tačiau netrukdė. Nuo tada Galijotas miega ant sofos kartu su savo broliu ir geriausiu draugu – dogu Leonidu.
Jautuko laimei, niekas negali atsispirti jo žavesiui, todėl šeimininkai jam daug ką atleidžia ir į visas jo išdaigas stengiasi žvelgti su humoru. Jam pasisekė patekti į geras rankas.
Nuo pat to momento, kai Habsai pamatė silpną, drebantį veršiuką, kuris nė vaikščioti normaliai negalėjo, jie suprato, kad privalo padaryti jį savo didelės šeimos dalimi.
Dabar Galijotas gyvena pilnavertį ir įdomų gyvenimą, mėgaujasi arklių, alpakų, ožkų, šunų, ir, žinoma, žmonių, kurie suteikė jam antrą šansą, kompanija.
Kaip jūs manote, Galijotas išties laiko save šunimi? O gal tai praeis?
