Tai nutiko praėjusią žiemą. Aš važiavau 102-uoju maršrutiniu piko valandą, salonas buvo pilnas moksleivių. Vienas berniukas (iš pažiūros trečiokas ar truputį vyresnis) išsitraukė senutėlį telefoną ir paskambino mamai. Turbūt buvo įjungtas garsiakalbis, todėl kad visi šalia esantys keleiviai galėjo girdėti pokalbį.
– Mama, aš negaliu rasti pinigų už kelionę, atrodo, pamečiau. Išlipkite, prašau, stotelėje: aš vairuotojui pasakiau, kad mama sumokės galutinėje stotelėje.
Moteris atsakė sūnui, kad jo mažasis broliukas miega ir ji negali palikti vaiko.
– Kaip gi taip? Tu gerai patikrinai kišenes?…Na gerai…Aš išeisiu su mažyliu ir lauksiu tavęs.
Kol aš traukiau piniginę, liesutė paauglė ištiesė berniukui monetą. Jo reakcijos žodžiais neapsakysi, reikėjo tiesiog matyti. Jis labai nustebo ir ėmė dėkoti mergaitei.
– Greičiau skambink mamai ir sakyk, kad ji tokiame šaltyje neitų į lauką su vaiku, – tyliai, bet tvirtai tarė toji.
– Aš jums grąžinsiu, panele…Duokite savo numerį, – nenurimo mažasis vyras.
– Nesijaudink, gal kada nors ir tu už mane sumokėsi, – pasakė mergaitė.
Berniukas vėl paskambino mamai: „Mama, neikite į lauką, čia viena mergaitė sumokėjo už mane“. Iš ragelio buvo girdėti, kaip moteris dėkoja nepažįstamajai…
Maža mergaitė turbūt buvo pora metų vyresnė už berniuką. Tai taip malonu – tapti liudininku to, kaip vaikai visiems rodo gerumo ir išsiauklėjimo pavyzdį. Dėka tokių istorijų tvirtėja tikėjimas, kad pasaulyje gėrio daugiau, nei blogio, o jei pas jus auga tokie vaikai, mes galime būti ramūs dėl mūsų visuomenės ateities.
