Taigi, mažylis užstrigo ten ir jį laikinai paguldė į laisvą lovelę. Bet, kaip jūs suprantate, jį nelabai tai tenkino ir jis rėkė taip, kad net ausis užgulė.
O kartą nutilo. Ir išsigandusi seselė, įbėgusi pažiūrėti, kas jam nutiko, ar neužduso jis, neduok Dieve, nuo tokio rėkimo, nustebusi pamatė…
Ji pamatė, kaip prie jo glaudžiasi didelis rudas katinas, visų numylėtinis ir lepūnas. Tik štai glostyti savęs niekam neleisdavo ir ant rankų eiti kategoriškai atsisakydavo.
Žinoma, visi žinojo, kad katinui skyriuje nėra ko veikti ir išvis negalima. Bet pabandykite tai paaiškinti katinui ir visiems, kas jį šėrė.
Taigi, nepaisant visų draudimų ir grasinimų susidoroti, rudasis katinas buvo lyg koks etatinis bendradarbis , kurio funkcija – darbuotojų psichoterapeutas.
Medicinos sesuo pabandė nuvyti pūkuotąjį nuo lovelės, bet mažylis įsikibo į jį iš visų jėgų ir klaikiai suriko, kai juos pabandė atskirti.
Visas skyrius bėgiojo pažiūrėti į tą vaizdą ir net griežtasis vedėjas, baisiai bardamasis ir žadėdamas visus atleisti, priėjo ir paglostė rudąjį tėvelį.
Taip jie ir gulėjo kartu. Katinas neilgam išeidavo savo reikalais ir užkąsti, o mažylis nuolankiai laukė jo grįžimo.
O paskui atsirado norintys pasiimti mažylį, bet pasirodė, kad šis jokiais būdais nesiruošė išeiti be savo keturkojo tėčio.
„Jis gi jo uodegą čiulpia!“ – šaukė atėję įvaikintojai.
„Na, čiulpia,- liūdnai sutiko seselės. – O ką daryti? Kai atimi, mažasis ima rėkti ir dūsta“.
Trumpai tariant, istorija tapo žinoma už ligoninės ribų ir be viso personalo, ateidavusio pažiūrėti, nufotografuoti ir atnešti duoklę pūkuotajam tėčiui, ėmė ateiti visai kitos poros.
Jie seniai sutiko pasiimti abu. Bet štai katinas nenorėjo. Galite netikėti, bet mažylio nepaėmė iki tol, kol katinas nesutiko eiti ant rankų naujiesiems tėvams.
Taip ir išsinešė juos abu. Vyras nešė rankose katiną, o moteris vaiką. Kiekvienas gavo tai, ko norėjo.
Katinas apkabino letenomis vyruko sprandą ir padėjo galvą ant kairio peties.
Seselės nustebusios stebėjo šį vaizdą.
Piktasis ir grėsmingasis vyriausias gydytojas, išėjęs kartu su visais išlydėti porelės, pažiūrėjo į tai ir tarė: „Geri bus tėvai, aš jums tiksliai sakau. Aš tai žinau. Turiu penkis tokius pūkuotus niekadėjus. Jau jie tai tikrai žino, kas geriausias“.
Ir staiga susipratęs, kad prikalbėjo per daug, paniuro ir ėmė barti visus, kadangi reikia ne žiopsoti, o dirbti…
