Aš labai mėgstu stebėti princeses. Kuo jos mažesnės, tuo įdomesnės. Jos man patinka ir viskas!
Štai eina motinėlė, tempdama paskui save mažą mergaitę. Apsirengusi ji griežtai, su aukštakulniais. Matomai vėluoja. O vaikas juk niekur neskuba. Pamanyk, vaikų darželis…
Ir čia netikėtai princesytės kelyje pasirodo ant šaligatvio pastatyta prabangi mašina. Mažoji princesytė eina tiesiai į mašiną ir nė nemano sukti į šalį.
– Marija! –atsisuka mama, gana griežtai ir net suirzusi žiūri į mergaitę,– nematai? Mašina!
Vaikas net nekreipia į ją dėmesio ir stovi vietoje, o paskui pakelia rankytę ir stumia ją už bagažinės.
– Marija, neliesk ! – sako mama, bet princesytė vis tiek neklauso. Ji jau dviem rankytėm bando nustumti mašiną.
Palaipsniui ir iš tiesų susidaro iliuzija, kad mašina juda.
– Marija, ką tu darai?
Ir čia mašina pajuda. Ji atlieka tam tikrus judesius, atlaisvindama praėjimą.
Marija rodo mamai liežuvį, o vairuotojas šypsosi jai. Mergaitė irgi nusišypso ir išdidžiai tęsia savo kelią.
Bonusas