Kol egzistuoja „mano”, yra ir mūsų asmeninė vieta pasaulyje. Ne taip jau daug to, ką mes laikome savu. Asmeniniu. Ir mums nemalonu, kai tai kas nors liečia ir netgi, per daug įdėmiai apžiūrinėja.
Netgi mano mažytis šuniukas, kuris yra labai geras ir paklusnus, yra „mano“. Jo lovelėje, po pagalve guli kojinaitė ir kamuoliukas. Ir kauliuko nuograuža. Tai asmeniniai šuniuko daiktai. Jei aš pakeliu pagalvę ir žiūriu į kojinaitę arba kauliuką, šuniukas nieko nesako. Neprotestuoja. Bet jam neramu. O jei aš pasiimsiu jo asmeninius daiktus? Dėl to bus liūdna ir tuščia.
Kiekvienas turi turėti „mano“: puodelis, rašymo priemonė, vieta sofos kampe arba virtuvėje prie lango. Žmogus – tik „mano“ ir daugiau niekieno. Ir jausmai, mintys, sapnai – tik savi.
Kuo daugiau meilės ir artumo, tuo mažiau „mano“. Tas „mano“ turi būti, žinoma, bet nedaug. Daug „mūsų“.
Kuo mažiau meilės, tuo daugiau „mano“. Tuo daugiau reikia jo reikia gyvenimui ir laimei. Ir saugumui…
„Neliesk, tai mano!“ – meilės vis mažiau ir mažiau.
O kai daug meilės, pakanka kamuoliuko ir kauliuko po pagalve. Ir tai – tegu ima, ką jau čia. Jei ima „maniškiai“. Savi…
Bonusas
