Prie parduotuvės stovėjo moteris ir pardavinėjo kojines.
Tokios baisokos, nemokšiškai numegztos buvo tos kojinės. Ir labai didelės, kokio keturiasdešimt septinto dydžio. Stovi, lyg gėdydamasi, atkišusi tas baisias kojines, parduoda, vadinasi.
O kita moteris ėjo į parduotuvę, nusipirkti vištą ir duonos. Kopūstų, burokėlių. Ir bulvių. Ir dar kokių nors skanių sausainukų prie arbatos. Ji kaip tik algą gavo. Ji nusprendė išvirti barščių ir pasimėgauti skaniais sausainiais.
Ir kažkodėl jos žvilgsnį patraukė tos kojinės. Tiksliau, tos liūdnos, išbalusios damos, kuri tas kojines pardavinėjo, graudus žvilgsnis.ji kažkaip nejaukiai pasijuto ir paklausė, kiek tos kojinės kainuoja. Lyg kas už liežuvio būtų patraukęs!
Kojinių šeimininkė ėmė nedrąsiai kojines girti. Kad tos kojinės labai naudingos, jas sveika dėvėti. Jos iš Džerio.
Otai juk gydomoji šuns vilna. Dabar Džeris pats susirgo ir jam reikia pirkti vaistus. Bet vilna surinkta, kol šuo dar buvo sveikas, jūs nemanykite! Tai gera vilna ir gydomosios kojinės. Nupirkite savo vyrui, o aš galėsiu nupirkti vaistų Džeriui! Man nedaug trūksta…
Ir šioji, su kojinėmis, pravirko. Stovi, kūkčioja, nežinodama, ko, ir krato tuos ląstus-kojines…Toks apgailėtinas vaizdas.
Ta Marina neišlaikė ir nusipirko tas kojines. Pati nežinojo, kam. Nusipirko ir galvoja: ką aš čia darau? Pinigų ne taip ir daug. O svarbiausia, kur jas dėti? Vyro tai aš neturiu!“.
Tai ji staiga prisiminė, kad vyro nėra. Lyg atsitokėjusi būtų. O dabar dar ir pinigų mažai liko. O rankose – tos baisios kojinės ir nežinomo Džerio. Keistoai atrodančios ir kūdikio kakučio spalvos…
Marina atėjo namo, pasidėjo baisias kojines į spintą. O po pusmečio sutiko gerą vyriškį. Savo meilę sutiko. Savo idealą! Ir jis taip pat Mariną labai pamilo. Ėmė jie kartu gyventi.
O Marinos vyro kojos buvo didžiulės. Jis ir pats visas didelis. Kaip Valujevas. Ir kojinės jam buvo kaip tik. Jis jas dėvi, kai šildymas rudenį dar neįjungtas. Jam jos patinka…
Ana Kirjanova
Bonusas
