Su geriausia drauge pažįstamos dar nuo universiteto, kartu šėlome tolimoje jaunystėje, o dabar draugaujame šeimomis. Kai ištekėjau, mano išrinktasis greitai apsiprato moteriškame kolektyve ir dažnai leido su mumis laiką. Vėliau taip pat puikiai į mūsų kompaniją įsiliejo
Julijos vyras Vitalijus, kuris bėgant metams tapo ne tik artimu draugu, bet ir mano vaiko krikštatėviu. Jis puikus žmogus ir idealus šeimos vyras.
Po „dekreto“ padėjau draugei įsidarbinti didelėje telekomunikacijų bendrovėje, kurioje pati dirbau jau kelis metus. Tai man nekainavo didelių pastangų, juk buhalterijoje visada reikėjo šviežio kraujo – dažnai juokavome su kolegomis.
Ir nors pas mus susirinko grynai moteriškas kolektyvas, kaip reta sveiką atmosferą ofise kūrė vyresnysis buhalteris. Jaunas, tačiau tuo pačiu labai išsilavinęs vyriškis, su kurio išvaizda drąsiai buvo galima žingsniuoti podiumu, o ne trinti kelnes buhalterijoje. Armandas Sabaliauskas sumaniai vadovavo dideliam skyriui.
O aš visada gerbiau jį už teisingumą ir principingumą. Ir nors pradžioje ofise vyko karas dėl šefo širdies, vėliau paaiškėjo, kad jis laimingai vedęs ir turi mažą dukrelę.
Po to, kai Julija išėjo į darbą, kažkas pasikeitė – kartą pasiskundė Vitalijus, sėdėdamas pas mus svečiuose. Atsižvelgiant į tai, kad tada nemačiau priežasčių nerimauti, patariau draugui nurašyti viską paranojai. Tačiau tolesni įvykiai šokiravo ir mane.
Kasmetinis kalėdinis renginys buvo suplanuotas jau šį penktadienį. Julija jam ruošėsi iš pagrindų, gražindamasi nuo galvos iki kojų, juk tai pirmoji jos gyvenime firmos šventė. Ir štai ofisas papuoštas, pripirkta šampano dėžių, užsakytas furšetas, o svarbiausia – paskutinės metų ataskaitos priduotos, atėjo laikas atsipalaiduoti.
Po boso sveikinimų ir kelių ištuštintų taurių, besikalbėdama su kolegomis visai pamiršau Julę. Kad tik neįsižeistų – pagalvojau tada. Apsiginklavusi „susitaikymo“ taure, išėjau į draugės paieškas. Be rezultatų apėjus visas erdves, nusprendžiau pasižvalgyti kabinetuose.
Ir štai atidariusi eilines duris, tamsoje pamačiau siluetus ir tik įjungusi šviesą suvokiau visą situacijos košmarą.
Mano draugė ir šefas buvo kartu tuščiame kabinete. Vėliau Julė man paaiškino, kad tai nieko nereiškia. Ir nors ji nesiruošė mesti vyro, nutraukti santykių su Armandu irgi neplanavo.
Man nuoširdžiai gaila Vitalijaus, kuris kol kas nieko nenutuokia. O juk jis irgi artimas mano draugas ir man kančia slėpti nuo jo tai, ką pamačiau. Negalėjau žiūrėti Julijai į akis, jos buvo pripildytos melo.
Darbe pasidarė nepakeliama, juk kaskart matydama šefą įsivaizdavau jo žmoną, kuri galvoja, kad jų šeima ideali. Na kodėl nebevertinamas santuokos šventumas – šis klausimas kamuoja mane iki šiol. Ruošiuosi papasakoti Vitalijui ką mačiau.
Tegu paskui aiškinasi kaip nori! Bet tai neteisinga, kad ji taip jį apgaudinėja! Žinoma, šiek tiek abejoju, ar verta kištis į asmeninius jų santykius. Ką patarsite?
