Moterys realiai dirba 2 pamainomis. Iš pradžių viską tempia ant savęs, šypsosi ir jaučiasi žvalios, o paskui bac – ir palūžo. Ir atrodo, visai jaunos, o žvalumo ir jėgų nėra. Tada ir aplanko mintis, kad pensiją ne veltui sugalvojo.
Bet kodėl taip vėlai? Ir kaip gyventi iš vieno atlyginimo, visgi leidus sau pailsėti?
Ne kartą internete skaičiau straipsnius apie moteris, kurios pensijoje tik pradeda gyventi, išskleisdamos sparnus.
Pradeda mokytis kalbų, sportuoti, keliauti. Kurgi žmonės visam tam ima jėgų?
Man 47 metai ir aš jau nieko nebenoriu. Turbūt taip nutiko dėl vėlyvos motinystės. Pirmąjį sūnų pagimdžiau 35-erių, o antrąjį – po 4 metų. Ir dabar man realiai sunku. Vos pabudusi galvoju, kad tik greičiau ateitų vakaras. Be namų pareigų ir vaikų auklėjimo, ant manęs dar ir darbas.
Skambučiai, bendravimas su žmonėmis, komerciniai pasiūlymai. Ir jei kažkas einasi ne taip, tenka net namuose palaikyti ryšį. Man skambina naktį, aš atsakau, juk bijau praleisti pelningą sandorį.
Pamokos. Biuleteniai. Amžinas bėgimas su būreliais. Reikia perskaityti visus tėvų pokalbius programėlėje, kad nepraleisčiau kažko svarbaus.
Ir taip ratu. Nėra nei galo, nei krašto. Atostogos pas mane kartą metuose – 2 savaitės. Tačiau visą tą laiką tvarkau susikaupusius reikalus. Po atostogų tvarkau darbus, kurie susikaupė, kol manęs nebuvo. Susidaro įspūdis, kad aš nesiilsėjau, o dirbau dar daugiau.
Vyrą aš turiu. Jis stengiasi, tiesa. Niekada neguli ant sofos ir stengiasi man padėti. Tačiau tai nieko nekeičia.
Galvoje nuolat blogos mintys, juk pastoviai trūksta pinigų ir jėgų. Ir mūsų šeima paprasta, be didelių norų, tačiau pinigų stinga. Mes net prie ežero išsiruošti negalime, apie kokias keliones gali būti kalba?
Pačiai sau man neužtenka laiko. Yra dar pagyvenę tėvai, kuriems irgi reikia mano pagalbos. Su anūkais pasėdėti jie negali, neturi sveikatos. Štai jums vėlyvos motinystės „džiaugsmai“ – nėra prasmės kliautis seneliais. Nors mano tėvai atrodo žvalesni už mane. Prie jų aš stengiuosi laikytis ir neparodyti, kas man ant širdies.
Ir kas su manim ne taip? Kodėl kitos laimingos, skraido lyg ant sparnų ir džiaugiasi pilnatve? Turbūt aš tiesiog išsikvėpiau tokiu tempu. Sakote, reikia daugiau ilsėtis? O kada? Aš nežinau, kaip žmonės viskam randa laiko ir pinigų. Turbūt aš nemoku gyventi.
O kaip pas jus?
