Grįžęs namo iš darbo, jis pirmiausia eidavo plautis rankų ir pas vaiką. Ignoruodamas padengtą stalą ir naujausią laikraštį. Tada aš antrą kartą įsimylėjau savo vyrą…
Apie tikrą meilę, kuri perduodama iš kartos į kartą…
Grįžęs namo iš darbo, jis pirmiausia eidavo plautis rankų ir pas vaiką. Ignoruodamas padengtą stalą ir naujausią laikraštį. Tada aš antrą kartą įsimylėjau savo vyrą.
„Mamai reikia pailsėti“ – šypsojosi jis, imdavo ant rankų Filipą ir nepaleisdavo, murkdamas lopšinę, kol sūnus užmigs.
„Mamai reikia pailsėti“ – mieguistai murmėdavo jis, keldamasis naktį, keisdamas vystyklus ir guldydamas prie manęs mūsų brangenybę. Jis kantriai laukdavo, kol sūnus pasisotins ir rūpestingai guldydavo Filipą į lovelę.
„Mamai reikia pailsėti“ – pasiraitodavo rankoves ir maitindavo mažąjį niurzgą šaukšteliu.
„Mamai reikia pailsėti“ – pasiimdavo jis metukų Filipą vakariniam pasivaikščiojimui, suteikdamas man galimybę praleisti laiką tyloje.
„Mamai reikia pailsėti“ – šnibždėdavo jis gudriai besišypsančiam sūnui, reikalaujančiam knygutės, ir eidavo sekti savo sugalvotų pasakų.
„Mamai reikia pailsėti“ – jis tikrindavo pamokas, pirštais aiškindamas nesuprantamus Filipui dalykus.
„Mamai reikia pailsėti“ – sušnypštė jis Filipui, grįžusiam iš išleistuvių.
Tereikėjo nuskambėti šiems žodžiams, kai sielą pripildydavo nepaaiškinamas švelnumas, bangomis šildydamas ir apgaubdamas nuo buitinių nesklandumų ir nuovargio. Akis pripildydavo džiaugsmo ašaros, kuriomis norėdavosi pasidalyti su visu pasauliu.
Buvo ir trečias kartas, kai meilė vyrui mane užliejo su nauja jėga. Kai žodis „mama“ buvo pakeistas „močiute“.
„Močiutei reikia pailsėti!“ – pagrasino jis pirštu mūsų anūkui, rodančiam kaprizus pirmąkart išsiskyrus su mama ir tėčiu, ir ėmė tyliai dainuoti jam lopšinę.
„Močiutei reikia pailsėti“ – pamerkė anūkui ir ėmė rinktis meškeres, ruošdamasis prie tvenkinio su Filipo pirmagimiu.
„Močiutei reikia pailsėti“ – su lengvu priekaištu balse jis ištiesė anūkui ausines, kad jo planšetė nerėktų per visus namus.
Anūkės gimimo jis nesulaukė, buvo likę taip nedaug… Vaikai pasiėmė mane pas save, atsisakė palikti vieną ištuštėjusiuose namuose.
Pirmą kartą paėmusi ant rankų anūkę, aš apsiverkiau. Man pasirodė, kad aš tuoj išgirsiu tokį artimą balsą: „Močiutei reikia pailsėti!“ Net apsidairiau, su kažkokia kvaila viltimi įsisiautėjus vaizduotei.
Vakare, jau ties miego riba, aš išgirdau Filipo šnabždesį iš svetainės: „Miegok, gerute, miegok. Mamai reikia pailsėti!“ Atsikėliau ir tylutėliai pravėriau duris: Filipas supo dukrelę ant rankų, tylutėliai niūniuodamas lopšinę. Tą pačią. Tėčio.
Jo jau nebėra su mumis, tačiau jo žodžiai „mamai reikia pailsėti“ – gyvi…
