Ji amžinai bus jūsų angelas sargas, kuris nepaliks jūsų ir neužmirš…
Ta diena bus sunkiausia ir liūdniausia jūsų gyvenime. Tai diena, kai neteksite savo mamos. Kai ji išeis, viskas pasikeis amžiams. Jūs pajusite tai, apie ką net nenutuokėte. Imsite galvoti apie tai, kas niekada neateidavo į galvą. Stebėtis tuo, ko net nepastebėdavote.
Tai bus tai, ko nė neįtardavote, nejautėte ir nesupratote. Tai bus kažkas visiškai nauja, tai skaudins jūsų širdį.
Kokio amžiaus bebūtumėte, jūs itin aštriai pajusite, kaip trūksta mamos šioje Žemėje. Kokia ji buvo svarbi ir brangi jums. Kaip stipriai mylėjote ją, kaip jos meilė ir buvimas kartu atrodė lyg savaime suprantama. Ir tik netekus savo artimiausio žmogaus, širdis tiesiog stingsta nuo minties: „O kur gi ji dabar, kokiose dausose?“
Atrodo neįtikėtina, bet mama vis tiek liks kartu su jumis. Ji amžinai bus jūsų angelas sargas, kuris nepaliks ir nepamirš.
Neįmanoma tuo patikėti, tačiau galite prisiekti, kad vis dar jaučiate jos kvapą, jaučiate jos buvimą. Jūs negalėsite jos paliesti, prisišaukti, bet ji vis tiek bus šalia. Kartais, kai nejausite šio buvimo, jūsų širdį suspaus: „Mama!“
Stebėsitės, iš kur ir kaip ji jaučia ir ateina pas jus pačiu sunkiausiu momentu. Kaip ji sužino, kad verkiate apsikabinus pagalvę, ir tik ji viena gali paguosti ir nušluostyti ašaras savo nematomu buvimu?
Dienas, mėnesius, metus jūs galvosite, ar ji žino, kaip jūs ją mylite, kaip jūs jos ilgitės, kaip jums jos trūksta…
Kaltinsite save, kad kiekvieną dieną nekalbėjote jai apie savo meilę, kai dar buvo galimybė. Šiandien atiduotumėte viską, kad sugrįžtų bent viena iš tų dienų, kad pasakytumėte tai, ko nesuspėjote.
Minutės tęsis kaip dienos. Dienos atrodys ilgos lyg metai. Būtent taip būna, kai netenkame paties brangiausio gyvenime – savo mamos…
Jums trūks jos telefono skambučių, jos švelnaus balso. Jos šypsenos. Jos švelnių rankų. Jūs prisiminsite viską. Kiekvieną garsą. Kiekvieną žodį.
Jūs galvosite, ar mato jinai jus iš ten – iš Aukštybių. Ar ilgisi jūsų taip pat stipriai, kaip ir jūs?
Ar suspėjo ji jums pasakyti viską, ką norėjo? Ar jūs pasiklausėte visko, kas svarbu ir reikšminga?
Laikas negydo tokių žaizdų. Jis jas tik apgydo. Todėl praeis mėnesiai, metai, ir skausmas atlėgs.
Todėl, kad suprasite, kad mama visada bus su jumis. Mūsų artimieji neišeina į tamsą. Jie pasilieka giliai mūsų širdyse.
Mūsų prote. Mūsų vaikystės prisiminimuose. Mūsų mėgstamiausiuose žodžiuose ir juoke. Vėjo dvelksme. Širdžių plakime.
Jūsų mama visada mylės jus. Ji visada bus šalia. Nors ji fiziškai neegzistuoja mūsų pasaulyje – jūsų sielos susijusios amžiams. Ši sąjunga stipresnė už mirtį. Ši meilė – ir yra pats Gyvenimas.
