Gyvenime dažnai susiklosto situacijos, kuriose svarbiausią mes suprantame vėliau. Ačiū mūsų mamoms, išminties lobynams.
Man buvo 16 ir aš buvau įsitikinusi, kad mano gyvenime viskas bus geriau, nei jai, na, todėl, kad aš protingesnė. 16-os atrodžiau sau nepataisomai protinga. Ir ginčijausi su ja bet kokia proga. Ji kažkodėl pyko. Mūsų diskusijos baigdavosi kažkaip panašiai:
– Prieš išlėkdama pavalgyk.
– Ilgai nevaikštinėk – sušalsi.
– Užsičiaupk.
23-ejų aš tiksliai žinojau, kad ji viską šiame gyvenime daro ne taip. Aš jau ne taip dažnai ginčijausi, tačiau įtariau, kad aš viską savo gyvenime padarysiu kitaip.
Duodavau jai skaityti „teisingas knygas“ ir piktindavausi, kad ji nebuvo joms dėmesinga. Ok, pagalvojau aš ir nusprendžiau, kad ji taip daro dėl savo bjaurumo. Dažniausiai aš iš jos girdėdavau:
– Pinigų turi?
– Tiesiog pasakyk, kelintą tavęs laukti.
– Užsičiaupk.
Ar reikia sakyti, kad 25-erių visa galva panirusi į psichoterapiją aš staiga supratau, kas priežastis to, kad man ne viskas taip nuostabu, kaip norisi? Ji. Aš nesiruošiau tylėti. O ji tylėjo. Į mano jau visiškai emocingus išpuolius ji atsakydavo:
– Tu irgi turėsi vaikų.
– Tau nepasisekė su tėvais.
– Užsičiaupk.
30-ies aš vis dar nesiruošiau ramintis. Link 35-erių aš išakėjau savo gyvenimą taip, kad iš praeities neliko akmens ant akmens. Aplink mane čirškė visi ir aš pati tame tarpe, ir tik ji išsaugojo tylėjimą, džiaugėsi man nusiaubus jos virtuvę ir neuždavinėjo nereikalingų klausimų. O aš neturėjau ką jai pasakyti. Aš tiesiog sėdėjau šalia ir tylėjau. Ir ji tylėjo. O galėjo ir netylėti. Ir aš neturėčiau ką jai atsakyti.
Kaip jai tai pavykdavo? Nežinau. Jos gyvenime nebuvo psichoterapeutų, protingų knygų apie separaciją, paskaitų apie paauglių ir suaugusių moterų krizes. O dabar, kai man beveik 40, aš su liūdesiu suprantu, kad šiame begaliniame dialoge su ja aš buvau lyg bėgantis žiurkėnas, aršiai mojuojantis išmintimi, už kurios, be knyginių tiesų ir nuosavų ambicijų, mažai ko buvo.
O už jos tylėjimo ir retų pastabų slypėjo ne pats lengviausias ir nerūpestingiausias gyvenimas, jos gyvenimas, jos motinos, o ir visos mūsų šeimos karta po kartos kovojančios dėl vietos po saule, gyvenimas.
Nei 16-os, nei 20-ies, nei 25-erių aš nenorėjau pastebėti akivaizdžių dalykų:
– Ji visada neklysdama nustatydavo pavojingus žmones mano gyvenime, net jei matydavo juos vos kelias minutes. Gaila, bet aš niekada nepaklausiau jos patarimų. O ji vėliau nė karto nepasakė sakralinio: „Aš juk tau sakiau“.
– Kol aš dusau iš teisuoliško pykčio ir bandžiau skaudžiau įkąsti, ji bandė glostyti man galvą.
– Ji visada suteikė man laisvę elgtis taip, kaip aš maniau esant reikalinga. Aš nė karto per savo gyvenimą nesusidūriau su jos pasipriešinimu tam, kas man buvo svarbu.
– Ji visada laukė ir laukia manęs namuose. Kas benutiktų, man visada yra kur grįžti. Ir kiekvienam mano atvykimui ji ruošia kažką skanaus. Ir tai nepriklauso nuo to, kelintą aš atsidursiu namie. 3 valandą nakties ar 3 valandą dienos.
Ir aš, žiūrėdama į savo vaikus, vis dažniau galvoju, kurioje vietoje man vertėtų patylėti, kad nesužeisčiau, neišgąsdinčiau, neatmuščiau noro bandyti gyventi savaip.
Ir viso to mane išmokė ji, mano mama. Ir į kiekvieną mano nevykusį bandymą grįžti į praeitį ir viską ištaisyti mama šypsosi ir sako, kad nepamena mano demaršų. Gudrauja. Ir apkabina. Ir aš užsičiaupiu.
Ir tyloje girdžiu, kaip tiksi laikas. Ir aš mintyse šnibždu jam – lėčiau, prašau…
