Nuo to paties momento, kai tu paspaudei „patinka“ po mano fotografija ir parašei banalų „labas“, tu man patikai. Per monitoriaus ekraną mane taip smarkiai traukė prie tavęs, kad aš nelaukiau tų „poros valandų“ atsakymui, vaidindama išdidžią ir neprieinamą.
Tavo kerai ir atkaklumas privertė mane sutikti pasimatymui tiesiog kitą dieną. Mūsų pasimatymas buvo toks idealus, toks, kokiu aš ir įsivaizdavau geriausią pasimatymą savo gyvenime. Tu buvai ne toks kaip visi. Tu įkvėpei viltį. Tas žmogus, su kuriuo mes pradėjome bendrauti prieš metus, dabar tu ne toks…
Atrodo, aš nuo pat pradžių supratau, kad tu nejauti man nieko ypatingo, išskyrus susidomėjimą. Jokių jausmų. Man turėjo iš karto sukelti įtarimą, kad mes susitikdavome tik tada, kai tu turėdavai laiko. Visi tavo pasiteisinimai, tokie kaip „Mažyte, aš taip pavargau darbe“, arba atvirkščiai – „Mes su kolektyvu nusprendėme išeigines praleisti kartu“. Manęs niekas negalėjo sutrikdyti.
Kiekvieną dieną aš beviltiškai įtikinėjau save, kad tu beširdis ir bejausmis, tu tas, kuris visada neturi laiko arba jėgų kažkam, tačiau man niekada neužteko drąsos prisipažinti, kad tu manęs ne…
Man net dabar sunku rašyti šias eilutes. Aš iki šiol kažkur giliai viduje tikiuosi, kad tu paprasčiausiai nemoki reikšti savo jausmų. Viduje visada slypėjo viltis – jei aš stengsiuosi mylėti, palaikyti tave, tu būtinai man atsiversi. Tu ir dabar mane myli, tiesiog bijai…
Bijai pasirodyti silpnas, pažeidžiamas, jautrus – juk visa tai žodžio „meilė“ sinonimai. Ir žinote, ką aš supratau, kodėl tokie žmonės gali ilgai užimti vietą mūsų širdyje. Viskas taip paprasta… Tuo metu, kai mes tempiame mūsų santykius ir dirbame su jais 200% , tokiems žmonėms užtenka ir 1%, kad mūsų neprarastų.
Vien jų buvimas patenkina visas mūsų sielos kerteles ir vienas atsitiktinai mestas švelnus žvilgsnis, komplimentas ar maža dovanėlė ištirpdo širdis ir visam laikui pririša mus prie jų. Mes įdedame į tokius žmones visą sielą, visus mūsų 200%, juk būtent juose mes matome laimę. Mes tikimės, kad įkvepiame, padedame ir gelbėjame tą beširdį žmogų, visai nesuprasdami, kad laikas gelbėti mus pačius.
