Kaimynė pažiūrėjo naujienas, susiėmė už galvos ir ėmė aptarinėti naujienas apie karą, kuriuo mus bando įbauginti. Man irgi pasitaiko panašūs įrašai socialiniuose tinkluose, tačiau aš beveik į juos nereaguoju.
O toks draugas išvis pasidalijo kūriniu, kur bobutės su skarelėmis laukia branduolinio karo pradžios. Dar į akis papuolė straipsnelis apie „čipus“… Nervina!
Aš, žinoma, suprantu, kad visa tai gąsdinimai, bet kažkokia dalis tiesos yra. Ir štai man į galvą įsiskverbė viena mintis: „Gerai, kad aš taip ir nesiryžau gimdyti vaiko, gerai, kad neįstūmiau į pavojus naujos gyvybės“. Tai blogai, kai tokios mintys ramina, bet nieko nepadarysi.
Kartais nuo blogų minčių darosi gera. Nežinojau, kaip jausčiausi dabar, jei turėčiau vaiką ir būčiau už jį atsakinga. Galbūt aš baikšti ar silpna… Žiūriu į moteris, kurios turi daug vaikų, ir laikau jas šventosiomis.
Jos – mano didvyrės. Juk tokiu sunkiu periodu jos ryžosi monotoniškam gyvenimo būdui. Joms tenka diena iš dienos nugalėti sunkumus dėl mažo žmogaus. Mūsų sąlygomis, jei žmogus sąžiningu darbu uždirba pinigus ir nevagia, jis jau didvyris, net karo nereikia. O jei jis dar išlieka stiprus ir laimingas, tai išvis šventumo požymis.
Klausiausi kaimynės piktinimosi ir supratau, kad mūsų visuomenė nemoka priimti naujienų ir išgalvotų tele šou.
Analitikai kalba apie karą, politikai linkčioja jiems iš paskos, o mes, paprasti žmonės, laikomės nuošalyje. Tai ne todėl, kad daugelis mūsų priprato prie pasyvaus gyvenimo būdo, o todėl, kad jie priprato prie karo grėsmės. Mes tiek persismelkėme karu, kad jis tapo eiliniu programų ir serialų siužetu.
Gąsdina mus ar ne, nėra prasmės galvoti. Netgi tie, nuo kurių priklauso, bus karas ar ne, nenorės iki mirties sėdėti bunkeryje ir graužti sausą davinį.
Mąstant logiškai, kodėl mūsų prašo gimdyti vaikus ir kelti ekonomiką, pranašaudami karą? Kodėl visi pamiršo masių psichologiją?
Atminkite, kaip Pompėjos gyventojus kviesdavo į talką teritorijos tvarkymui.
Man baisu dėl to, kad mūsų žmonės neįbauginti karo. Man baisu dėl vaikų ir anūkų net atsižvelgiant į tai, kad jokio karo nebus. O ir karui niekas niekada negalės pasiruošti.
Rūsiai netaps specialiais bunkeriais. Moralinės stiprybės mūsų visuomenei neužtenka. Mes pasikalbėjome su ja apie tai ir išsiskirstėme. Ji pamiršo, o aš negaliu nurimti.
Tuo momentu aš nusprendžiau, kad motinystės tema man uždaryta visiems laikams. Ir jokie argumentai, neva moterys ir per karus gimdė, manęs nepaveiks. Per Antrąjį pasaulį kiek žmonių buvo mobilizuota.
Žmonės tikėjo šviesia ateitimi, kūrė šeimas ir gimdė vaikus. Jų tikėjimas pasiteisino, tačiau dabar visai kitos aplinkybės. Net nežinau, ką sakyti savo vaikui, kam jį ruošti ir kuo tikėti. Turiu omeny žemiškąjį…
Aš – optimistė, negalvokite, tačiau pasmerkti būsimos kartos mirčiai aš nenoriu. Kai visi kalba apie karą, prarandi tikėjimą, rožiniai akiniai nukrinta, rankos nusvyra. Man norisi, kad jie nepranašautų ir šypsotųsi, o imtųsi priemonių, kad karo nebūtų. Va kai tai nutiks, tada ir pagimdysiu vaiką!
