Ne tik šunys metų metais laukia savo šeimininkų. Ir katinai gali būti tokie pat ištikimi.
Ne paslaptis, kad vieniši senukai dažniau renkasi kates, nei šunis. Jas lengviau prižiūrėti, kai senatvėje jėgos ima sekti. Ir mūsų pasakojimo herojė laikė katinėlį, kurį juokais pavadino Vincuku.
Jos vyras seniai buvo miręs, vaikai gyveno kituose miestuose. Kad prisidurtų prie pensijos, moteris kelias valandas dirbo valytoja parduotuvėje, o grįžusi leisdavo vakarus su Vincuku.
Vincukas buvo tikras Vincas – labai savarankiškas katinas. Kaskart išeidama į darbą, močiutė išleisdavo jį kiemą. Vincas pasivaikščiodavo, sutvarkydavo savo katiniškus reikalus ir laukdavo grįžtančios šeimininkės, atsitūpęs ant suolelio.
Juk šeimininkė visada parneša kokį skanėstą!
Tačiau vieną dieną Vincukas nesulaukė savo šeimininkės. Pasirodo, darbe ji pasijuto blogai ir greitoji išvežė ją į ligoninę.
Moterį ištiko insultas. Katinas visą vakarą ir naktį pratupėjo ant suolelio. Kitą dieną jį pastebėjo kaimynė. Jai pagailo Vincuko, ėmė kviesti jį vidun.
Katinas nė nekrustelėjo, tik uodegos galiukas lėtai judėjo. Moteris ryžosi paimti Vincuką ant rankų, manė pabandysianti parsinešti į savo butą.
Tačiau šis ryžtingai pasimuistė ir ištrūko. Vėl užšoko ant suoliuko ir nė iš vietos. Šiaip ne taip pavyko atsivilioti jį į butą su maistu. Tačiau paėdęs katinas vėl ėmė braižytis aplink duris, o išleistas laukan nesitraukė nuo suolelio.
Po savaitės ligoninėje moteris ėmė taisytis, po truputį kalbėti. Aplankiusi kaimynė jai papasakojo, koks ištikimas jos katinėlis. Štai jau visą savaitę laukia jos ant suolelio. Tik vėlai vakare pavyksta jį parsivilioti namo, o ryte jis vėl tupi toje pačioje vietoje.
Ir moteriai atsirado motyvacija pasveikt!i Jau po savaitės ją išrašė gydytis namuose!
Vincukas iš tolo pamatė grįžtančią šeimininkę. Lėkė link jos kiek kojos neša, papūtęs uodegą. O močiutė ėmė dar labiau mylėti savo katinėlį, juk jis padėjo jai pasveikti.
