Katino, vardu Babi, istorija prasidėjo Kanadoje, Grand Fols Vindzore. Miesto gyventojas, vardu Boidas Ebotas, prie savo namų pamatė sužalotą katiną, netekusį vienos galūnės ir uodegos galo. Pagyvenęs vyriškis pasiūlė gyvūnui pasėdėti savo krėsle ir nuo tada jiedu ėmė draugauti.
Boidas šėrė Babi ir juo rūpinosi, deja, netrukus pasimirė, nes buvo garbaus amžiaus. Jo augintinis irgi dingo. Eboto kaimynai tvirtino, kad vyriškio numylėtinis dingo dar iki savo šeimininko mirties. Ir visgi neabejingi žmonės iš pradžių prie Boido būsto atnešdavo indus su maistu ir vandeniu, tačiau Babi nesirodė ir visi pamanė, kad jis daugiau niekada negrįš.
Praėjo 8 metai ir vieną gražią dieną nutiko stebuklas. Boido kaimynas prie mirusio vyro namo pastebėjo baltai rudą katiną, labai panašų į Babi.
Bandymai pagauti gyvūną buvo nesėkmingi. Tačiau neramino artėjanti šalta žiema ir sužaloto bei smarkiai išsekusio gyvūno būklė. Katinas atrodė liesas ir silpnas, tačiau į rankas nesileido.
Tada Eboto kaimynas kreipėsi pagalbos į naujus ankstesnio Babi šeimininko namo gyventojus. Šie nežinojo širdį veriančios istorijos, bet visgi su džiaugsmu ir nesvarstydami sutiko padėti. Per vieną iš katino vizitų būsto savininkai jį įsileido ir tada galiausiai pavyko sugauti Babi.
Boido kaimynas nuvežė katiną į veterinarijos kliniką, o po reabilitacijos gyvūnas atsidūrė prieglaudoje. Laimei, ten jis buvo neilgai: vieną darbuotoją taip sujaudino gyvūno kančios ir sunkumai, kad ji pagailėjo katinėlio ir nusprendė priglausti jį.
Mergina pasakojo, kad iš pradžių jai buvo labai sunku. Babi smarkiai sulaukėjo ir niekaip negalėjo priprasti prie šeimininkės bei nepažįstamų namų. Tačiau palaipsniui katinas pradėjo apsiprasti ir adaptuotis.
Dabar jis pasitiki savo savininke ir jaučiasi puikiai.
Jo liūdnas snukutis primena ankstesnes netektis ir nelengvą likimą. Bet užtai dabar neabejingų žmonių dėka Babi rado vietą, kur jį myli ir juo rūpinasi.
