Aš gana anksti ištekėjau už savo universiteto dėstytojo. Jis buvo vyresnis už mane visais 15 metų.
Iš pradžių buvau beprotiškai laiminga – man atrodė, kad randuosi pasakoje. Tačiau praėjus metams viskas pasikeitė: sutuoktinis ėmė mane kaltinti tuo, kad aš nemoku gaminti, leidžiu daug pinigų ir rengiuosi ne pagal jo skonį.
Situacija blogėjo sulig kiekviena diena. Paskui jis vadino mane kvaila, sakė, kad aš elgiuosi kaip maža mergaitė, kad man reikia suaugti.
Visa tai siaubingai liūdino mane. Mano motina iš pat pradžių nepritarė mūsų santuokai, tvirtino, kad aš teku anksti, pati ji rado bendrą kalbą su mano sutuoktiniu ir jie netgi labai mielai bendravo.
Netrukus aš smarkiai susibariau su vyru ir išėjau namo pas mamą. Kadangi ji vasarą paprastai gyveno sode, butas buvo tuščias. Vieną šiltą vasaros dieną nusprendžiau važiuoti pas mamą į sodą.
Aptikau ten savo sutuoktinį, kuris patenkintas sėdėjo su mama už stalo, ant kurio buvo vyno ir pyragėlių. Aš net apsidžiaugiau, pamaniusi, kad tokiu būdu jis nori susitaikyti su manimi per mamą. Bet aš giliai klydau…
Jis iškeitė mane į pyragėlius ir barščius…
Po poros mėnesių mano sutuoktinis padavė skyryboms, o mano motina persikėlė į jo namus. Ji prašė mano atleidimo už tai, tačiau išgirdusi riksmus ir isteriką, nustojo tai daryti.
Aš ir mama daugiau nebebendraujame, niekada negalėjau įsivaizduoti tokio jos elgesio ir išdavystės.
Žinoma, viskuo kaltas mano buvęs vyras, nors mano kaltės irgi yra. Apie mamą ir kalbos negali būti.
Kaip ji galėjo taip pasielgti su manimi, iki šiol negaliu suprasti.
O jūs mano vietoje atleistumėt motinai?
