Vitalijus buvo Algimanto ir Liudvikos džiaugsmas. Ji pastojo, kai jau nė nebesitikėjo, jai buvo apie keturiasdešimt. Du suaugę vaikai jau gyveno atskirai. O čia – naujas mažylis.
Sūnus gimė silpnutis, vos jį išslaugė. Tačiau buvo labai protingas, puikiai mokėsi. Tėvai jį mylėjo. Mokykloje buvo geriausias ir universitete įstojo į valstybės finansuojamą vietą, teikė didelių vilčių. Jau studijuodamas magistrantūroje grįžo namo su mergina ir pareiškė, kad ji jo sužadėtinė.
Veronika išoriškai visiškai netiko Vitalijui, ji buvo stebėtinai graži: ilgi juodi plaukai, modelio figūra, ilgos kojos, ryškios žalios akys. Liudvika iškart suabejojo jos tikslų skaidrumu. Kam tokiai gražuolei jos sūnus? Jie buvo pasiturinti šeima.
Negi dėl to prie jo prikibo? Ji tada tiesiai pareiškė marčiai, kai jos pasiliko dviese, kad jai bus riesta, jei išdrįs įskaudinti jos sūnų. Ji bandė išsiaiškinti, kam jai jos sūnus. Tačiau Verutė vis tvirtino, kad myli jį. Liudvika nuo jos atstojo tik gimus anūkui. Jurgiuką seneliai mylėjo, labai lepino. Jiems jis tapo laimės spindulėliu.
Tačiau po kelių metų Vitalijus paskelbė, kad jie su Verute skiriasi. Pasirodė jos buvęs vyras ir ji pabėgo pas jį, planuoja pasiimti vaiką. Tada Liudvika įpyko, susirado Verutę ir pradėjo aiškinti, kad nedrįstų iš jų atimti anūko. O Verutė jai sako, kad jis ne Vitalijaus sūnus. Liuda pareikalavo tėvystės testo. Rezultatus skaitė pati prieš sūnų, Verutę ir jos meilužį.
Perskaitė, kad Jurgis – Vitalijaus sūnus. Meilužis nusiminė, įsižeidė, kad jį taip apgavo ir netrukus ją metė. Tada Verutė ėmė prašytis atgal. Vitalijus rado jėgų jai atleisti. Netrukus jiems gimė dukra. Gyveno gerai. Vitalijus – labai šeimyniškas vyras.
Tik mirties patale anyta prisipažino, kad pamelavo, Jurgis – ne Vitalijaus sūnus. Tačiau ji nenorėjo jo prarasti. Verutė tada verkė ir dėkojo jai, juk geresnio vyro už Vitalijų ji niekada nebūtų radusi, tačiau vos neprarado jo dėl savo kvailumo.
