Mano močiutė Valentina visada elgėsi su manimi geriau, nei su kitais savo anūkais. Visada buvau šalia jos, kiek save pamenu. Kai mane mažą kieme skriausdavo vaikai, močiutė užstodavo.
Be to, taip pagrasindavo įžūlėliams, kad jie daugiau nesiryždavo artintis prie manęs. Kai paaugau, atbėgdavau pas močiutę sužinoti, kaip jos reikalai.
O juk išvakarėse jai buvo blogai. Močiutė gulėjo lovoje užmerktomis akimis. Šaukiau ją, tačiau ji nereagavo į mane. Paėmiau telefoną ir iškviečiau greitąją pagalbą. Taip jai išgelbėjau gyvybę, kaip paskui pasakė gydytojas.
Nuo tada tarp mūsų su močiute užsimezgė labai draugiški santykiai. Pasakodavau jai visas savo slaptas svajones. Net apie tai, kokia moteris man patinka. Mama nesuprato tokios draugystės, pastoviai mane barė, kad nelakstyčiau pas Valentiną.
Kai man sukako 18 metų, atsitiktinai radau dokumentus, kuriuose sakoma, kad mano tėtis kitas. Nepatikėjau. Bet kai susimąsčiau, tai prisiminiau, kad tėtis manęs niekada negirdavo, nesivesdavo už rankos į parduotuvę ar dar kur nors, kaip jaunėlius Deividą ir Romaną.
Tada paaiškėjo, kad ir močiutė man netikra. Ji juk tėčio mama. Visai susipainiojau ir, kad viską išsiaiškinčiau, nuvažiavau pas močiutę. Ji patvirtino kad aš išties jai netikras anūkas, tačiau pridėjo, kad myli mane labiausiai iš visų. Tikėjau ja, nes ir ji man buvo pati artimiausia.
Po mokyklos išvykau atlikti karinės tarnybos. Grįžęs sutikau merginą, su kuria netrukus susižadėjome. Pirmoji, su kuria supažindinau Ligitą, buvo močiutė. Ji pritarė mano pasirinkimui ir tai suteikė man pasitikėjimo savimi.
Pradėjome gyventi išsinuomotame bute. Pinigų neturėjau nei aš, nei Ligita. Todėl nutarėme taupyti lėšas buto pirkimui. Močiutė dažnai ateidavo pas mus į svečius ir būtinai atnešdavo kokį nors buityje reikalingą daiktą.
Mama mane prisimindavo tik kai jai kažko reikėdavo. Nuo tada, kai sužinojau tiesą apie tėvą, ji nustojo man padėti. Sakė, kad aš jau užaugau, o ji turi dar du mažus sūnus, kuriuos reikia pastatyti ant kojų. Nepykau – tai mama.
Apie tai, kad žmonės teisiasi dėl palikimo, dažnai girdėdavau per televizorių, tačiau niekada nemaniau, kad tai palies mane. Močiutė mirė netikėtai. Kai atėjau jos aplankyti, ji jau nebekvėpavo. Aš verkiau.
Vienintelė artima siela, kuri mane mylėjo. Po kurio laiko pasakė, kad notaras paskelbs testamentą. Pakvietė ir mane. Kai tėvai pamatė, kad aš atėjau, nustebo. Norėjo siųsti mane atgal. Ką daryti? Juk močiutė man ne giminė.
Mama irgi nebuvo sužavėta, kad aš atėjau. Kartais man atrodė, kad ji manęs nekenčia, bet už ką? Kai perskaitė testamentą, aš buvau šokiruotas. Ir ne tik aš. Pasirodo, butą močiutė paliko man.
Ten buvo ir prierašas mūsų tėvui. Ji rašė, kad Deividui ir Romanui jūs padėsite patys, o Dominykui aš palieku butą. Nežinojau, juoktis man ar verkti. Tačiau pasirodė, kad verkti. Visa šeima ėmė manęs nekęsti. Tėtis šaukė, kad viskas neteisinga ir jis atims butą per teismą. Mama rėkė, kad nekenčia manęs ir gailisi, kad pagimdė.
Mums su Ligita buvo blogai. Prie mūsų lindo, skambinėjo su grasinimais, kad aš atsisakyčiau buto. Kažkuriuo momentu taip ir norėjau pasielgti, tačiau sustojau. Tai buvo Valentinos valia, kodėl aš turiu atsisakyti?
Mes iki šiol nepersikėlėme į butą. Mums ir neleidžia to padaryti. Nuolat kažkas budi, kad aš
neįeičiau vidun. Kiek dar tęsis šita nesąmonė, nežinia. Tačiau taip gyventi neįmanoma…
