Visada rinkausi tai, kas naudinga man. Nuo vaikystės kliaunuosi tik savimi ir veikiu tik vedamas išskirtinai savų interesų. Šis charakterio bruožas visada man buvo didžiulis pliusas, juk jo dėka aš visada buvau 100% užtikrintas rytdiena, aš nuo nieko nepriklausiau ir tuo labai didžiavausi.
Turbūt siekis išsaugoti šią laisvę mane valdė taip, kad šeimos nenorėjau nei 20-ies (kas, manau, normalu daugumai žmonių), nei 25-erių (kas buvo jau keista), nei 30-ies ir nei 35-erių (o tai jau rimta problema ir vienišos senatvės grėsmė).
Neseniai prisiminiau didžiausią savo gyvenimo klaidą.
20-ies aš rimtai suklydau ir siaubingiausia tai, kad tik dabar, 40-ies, suvokiau, kokią kvailą klaidą tada padariau. 20-ies aš mečiau savo nėščią merginą ir niekada jos nė neprisiminiau…iki dabar.
Staiga man atėjo atėjo mintys, kad ji turbūt dirbo keliuose darbuose, juk mano mergina gyveno paprastoje šeimoje ir daug pinigų jie niekada neturėjo.
O mano vaikas…jis arba ji greičiausiai manęs nekenčia, juk dėl sunkios šio vaiko vaikystės ir blaškymosi kaltas aš ir tik aš. Geriausiu atveju ši mano dalelė net nežino apie mano egzistavimą.
Apie merginą nepamenu nieko, išskyrus vardą. O to nepakanka, norint rasti žmogų gyvenime ar internete. Aš net nepamenu jos draugų ir draugių, todėl šansų, kad pamatysiu ją, beveik 0. Mintys apie juos man neleidžia ramiai miegoti.
Aš jau kraustausi iš proto ir nežinau, ką daryti toliau. Juk aš, siekdamas idealizuotos laisvės, likau vienas. Manęs niekas nelaukia namie, niekas manęs nesiilgi, o kai manęs nebeliks, niekam nė ašara nenuriedės.
Turbūt mane veikia egoizmas, tačiau aš vis tiek labai noriu rasti savo merginą su savo vaiku.
